O Jėzau, savo baisioje kančioje Tu tapai „žmonių pajuoka ir skausmų vyru“. Aš garbinu Tavo dieviškąjį Veidą, kuriame švyti dievystės grožis ir švelnumas, kuris dėl manęs tapo „raupsuotojo“ (Iz 53, 4) veidu. Jo sudarkytuose bruožuose aš atpažįstu Tavo begalinę meilę. Aš degu troškimu Tave mylėti ir noriu prisidėti prie to, kad būtum visų žmonių mylimas.
Ašaros, kurios taip gausiai iš Tavo akių teka, man primena brangius perlus. Aš norėčiau juos visus surinkti ir jų begaline verte išpirkti vargšų nusidėjėlių sielas.
O Jėzau, Tavo Veido grožis begalinis, jis apžavėjo mano širdį! Aš sutinku čia žemėje atsisakyti Tavo žvilgsnio saldumo, Tavo tyro bučinio, tačiau meldžiu Tavęs: įspausk savo dievišką atvaizdą į mano širdį ir uždek mane savąja meile, kad gyvenčiau vien Tau ir jau greit nukeliaučiau į dangų, kur amžiais regėsiu Tavo šlovingąjį Veidą. Amen.