Dieve, mano Tėve, Tavo amžinoji išmintis išrinko man šį kryžių, kurį dabar turiu nešti. Jis sunkiai slegia mane. Atleisk, jei nešdamas jį dejuoju! Aš per mažai mąstau Tavo mintimis, kurios taip skiriasi nuo žmonių galvojimo. Jei žinočiau ir apmąstyčiau, kaip Tu viską matančia akimi apžiūrėjai mano kryžių, prieš jį man skirdamas, kaip Tu jį matavai ir pasvėrei, kad jis man nebūtų per didelis ar per sunkus, kaip jį palaiminai savo malone ir savo meilingu žvilgsniu įvertinai mano silpnas jėgas – jei žinočiau tai, tikrai negalėčiau skųstis! Todėl esu pasirengęs priimti visa, ką gaunu iš Tavo rankų, kaip Tavo pasveikinimą, kaip liudijimą Tavo pasitikėjimo manimi, kaip meilų pakvietimą pas Tave, kad sekčiau Kristų, Tavo mums duotą Sūnų, ligi pat kryžiaus mirties. Argi jis neturėjo kentėti? Taip, ir aš turiu, aš noriu kentėti su juo, kad kartu su juo įžengčiau į jo šlovę, pas Tave, gerasis Tėve! Amen.