Popiežiaus rinkimai – įdomi, labai senų tradicijų kupina ceremonija, kuri vadinama konklava. Tai uždaras kardinolų susirinkimas, kuriame jie pasirenka naująjį popiežių. Žodis „konklava“ kilęs iš lotynų kalbos cum clave, pažodžiui reiškiantis „užrakinta raktu“, nes kardinolai uždaromi Siksto koplyčioje Vatikane ir neišeina tol, kol neišrenkamas naujas popiežius.
Kaip vyksta balsavimas?
Kardinolai balsuoja slapta. Kiekvienas parašo ant balsavimo lapelio savo pasirinktą vardą ir jį įmeta į specialią urną. Kad kandidatas būtų išrinktas popiežiumi, reikia dviejų trečdalių kardinolų balsų. Balsavimai vyksta kelis kartus per dieną, kol vienas kandidatas surenka reikiamą balsų skaičių.
Pats įdomiausias konklavos simbolis – iš Siksto koplyčios kamino kylantys dūmai. Jie atlieka labai aiškų vaidmenį:
- Juodi dūmai (fumata nera) reiškia, kad balsavimas buvo nesėkmingas ir popiežius dar neišrinktas. Tai ženklas miniai aikštėje, kad laukimas tęsis.
- Balti dūmai (fumata bianca) praneša, kad popiežius jau išrinktas. Tuomet minia ima džiūgauti, ir visų dėmesys nukrypsta į Siksto koplyčios balkoną, iš kurio netrukus paskelbiamas naujojo popiežiaus vardas.
Įdomu tai, kad anksčiau dūmai buvo gaunami deginant balsavimo biuletenius kartu su drėgnu šiaudu (juodiems dūmams) arba vien tik sausą popierių (baltiems dūmams). Tačiau būdavo atvejų, kai spalva buvo neaiški, sukeldavo sumaištį ir klaidingą džiaugsmą. Todėl nuo XX a. antros pusės naudojamos cheminės medžiagos, kurios padeda išgauti aiškiai matomą, nedviprasmišką dūmų spalvą.
Kai balti dūmai paskelbia apie naujojo popiežiaus išrinkimą, jis pasirengia savo pirmam viešam pasirodymui. Po keliolikos minučių balkone nuskamba garsusis lotyniškas šaukimas „Habemus Papam!“ („Mes turime popiežių!“), ir paskelbiamas naujojo popiežiaus vardas. Popiežius tuomet išeina pasveikinti žmonių ir suteikia savo pirmąjį palaiminimą – tai būna vienas iš ryškiausių katalikų Bažnyčios įvykių, kuris transliuojamas visam pasauliui.
Vienas netikėtas faktas – senovėje kartais konklava užsitęsdavo mėnesius, o kartą net kelerius metus. 1268 metais mirus popiežiui Klemensui IV, naujas popiežius buvo išrinktas tik po beveik trejų metų trukusių ginčų, kuomet miesto valdžia užrakino kardinolus rūmuose ir net pašalino pastato stogą, kad paskatintų greitesnį sprendimą.
Įdomiausia, kad renkant popiežių oficialių kandidatų išvis nėra. Bažnyčia neturi jokio viešai skelbiamo sąrašo ar oficialaus kandidatų parinkimo proceso. Tai reiškia, kad teoriškai bet kuris krikštytas katalikų vyras gali būti išrinktas popiežiumi, tačiau praktiškai jau daugiau nei 600 metų popiežiais tampa tik kardinolai.
Kas gali būti išrinktas?
- Teoriškai popiežiumi gali tapti bet kuris vyras katalikas, kuris yra krikštytas ir galintis būti pašventintas vyskupu.
- Praktiškai nuo 1378 m. popiežiumi buvo išrinkti tik kardinolai. Kardinolų kolegija jau iš anksto būna aiškiai įvardijusi kelis neoficialius favoritų vardus, tačiau viešai jie neskelbiami.
Kaip vyksta neformalus kandidatų aptarimas?
Kardinolai rinkimų išvakarėse ir per vadinamąjį „sede vacante“ laikotarpį (lot. „tuščias sostas“) nuolat bendrauja tarpusavyje, aptarinėja galimus kandidatus ir jų savybes – amžių, sveikatą, pažiūras, gebėjimą vadovauti, diplomatinius gebėjimus ar gebėjimą komunikuoti su pasauliu. Nors oficialiai draudžiama bet kokia išorinė agitacija, iš tiesų kardinolų grupės aktyviai diskutuoja ir stengiasi pasiekti tam tikrą bendrą nuomonę.
Kartais kardinolai į konklavą jau ateina su aiškia mintimi apie vieną ar kelis lyderius, o kartais tik po kelių balsavimo ratų išryškėja stipresnis kandidatas.
Balsavimo dinamika ir staigmenos
Konklavos metu pirmasis balsavimo etapas būna savotiškas testas, leidžiantis kardinolams įvertinti, kokios yra kandidatų pozicijos. Jei niekas nesurenka dviejų trečdalių balsų, vyksta diskusijos, neformalūs pokalbiai tarp balsavimo etapų, ir palaipsniui išryškėja kompromisas arba stipriausias kandidatas.
Pasitaiko ir visiškai netikėtų situacijų:
- 1978 m. Karolis Wojtyła (Jonas Paulius II) tapo pirmuoju popiežiumi ne italu po beveik 450 metų. Jis buvo laikomas tamsiuoju arkliuku, bet į konklavą atkeliavo be viešos favoritų etiketės.
- 2013 m. Jorge Mario Bergoglio (dabartinis popiežius Pranciškus) taip pat buvo staigmena, nors ir buvo minimas kaip kandidatas, tačiau nebuvo laikomas pagrindiniu favoritu.
Kodėl nėra oficialaus kandidatų sąrašo?
Popiežiaus rinkimai sąmoningai nėra pavirtę į politinius debatus, nes oficialių kandidatų paskelbimas skatintų konkurenciją, politizavimą, viešas kampanijas. Bažnyčia siekia, kad sprendimas būtų kuo labiau dvasinis, o ne politinis.
Kardinolų tikslas – pasirinkti žmogų, kuris jų nuomone geriausiai ves Bažnyčią konkrečiu istoriniu momentu. Tad sprendimas grindžiamas ne viešais pažadais, o nuojauta, malda ir tarpusavio diskusija.
Šis subtilus procesas lemia, kad popiežiaus rinkimai yra vienas iš nedaugelio pasaulyje likusių uždarų, beveik mistinių ir itin intriguojančių rinkimų procesų.
Kardinolas nėra tiesiog eilinis bažnytinės hierarchijos laiptelis. Tai neįprastas titulas, kuris atveria galimybę kada nors tapti popiežiumi. Tačiau kaip žmogus apskritai tampa kardinolu? Kas nusprendžia, kad jis gali tapti potencialiu popiežiumi?
Kaip tampama kardinolu?
Kardinolus asmeniškai skiria pats popiežius. Nėra jokios demokratijos ar rinkimų – tai grynai popiežiaus valia. Jis paprastai skiria kardinolus kelis kartus per savo pontifikatą specialiose ceremonijose, vadinamose konsistorijomis.
Įdomu, kad popiežius gali paskirti kardinolą praktiškai iš bet kurio katalikų dvasininko, tačiau dažniausiai tai būna:
- Arkivyskupai arba vyskupai, vadovaujantys svarbioms arkivyskupijoms (pvz., Vilniaus arkivyskupas taip pat gali būti paskirtas kardinolu, jei popiežius nuspręstų).
- Aukšto rango Vatikaną valdantys dvasininkai, einantys pareigas svarbiose Vatikano institucijose.
- Retkarčiais – ypač nusipelnę teologai, misionieriai ar kiti išskirtinės reputacijos dvasininkai.
Ką veikia kardinolai?
Kardinolo pareigos neapsiriboja vien tik galimybe rinkti popiežių. Jie atlieka kelias esmines funkcijas:
- Patarėjai – kardinolai sudaro popiežiaus artimiausių patarėjų ratą, vadinamą Kardinolų kolegija. Jie pataria įvairiais Bažnyčios valdymo, teologijos ir tarptautinės politikos klausimais.
- Vadovavimas Bažnyčiai – dažnai kardinolas yra svarbios arkivyskupijos vadovas arba Vatikano institucijos vadovas, todėl jų įtaka bažnytinei politikai labai didelė.
- Popiežiaus rinkimai – svarbiausia jų pareiga yra rinkti naują popiežių, kai tik iškyla toks poreikis.
Kardinolų tipai ir įdomybės
Kardinolo titulas gali būti kelių tipų:
- Kardinolai vyskupai – aukščiausias kardinolo rangas, paprastai vadovauja svarbiausioms Vatikano institucijoms arba turi seniausią patirtį.
- Kardinolai kunigai – dažniausias titulas, suteikiamas arkivyskupams iš didžiųjų miestų visame pasaulyje.
- Kardinolai diakonai – dažniausiai jaunesni kardinolai, kurie dirba įvairiose Vatikano tarnybose.
Kas turi teisę rinkti popiežių?
Įdomu, kad ne visi kardinolai gali balsuoti konklavoje. Šią teisę turi tik tie kardinolai, kuriems rinkimų pradžios dieną dar nėra suėję 80 metų. Ši taisyklė įvesta tam, kad užtikrintų Bažnyčios valdymo dinamiškumą ir atnaujinimą.
Netikėtas faktas: Kardinolas, kuris nebuvo kunigas!
Istoriškai įmanomos ir gana keistos situacijos. Iki XX a. pradžios egzistavo vadinamieji „pasaulietiniai kardinolai“, kurie buvo skiriami dėl jų politinių nuopelnų ir galėjo būti net ne dvasininkai. Toks buvo Ferdinandas Mediči – XVI a. Florencijos princas, tapęs kardinolu, nors niekada nebuvo įšventintas kunigu. Šiandien tokia praktika jau negalima – nuo 1917 m. Katalikų Bažnyčios kanonų teisė reikalauja, kad visi kardinolai būtų bent jau kunigai.
Tad kardinolo titulas nėra tiesiog formalumas – tai popiežiaus pasitikėjimo ir Bažnyčios hierarchijos viršūnės ženklas, atveriantis galimybę vieną dieną vadovauti visai pasaulinei Katalikų Bažnyčiai.
Popiežius – ypatinga figūra katalikų Bažnyčioje, turinti išskirtines galias:
Kokias galias turi popiežius?
- Bažnyčios vadovas: Popiežius turi absoliučią valdžią Katalikų Bažnyčioje – gali skirti ar atleisti vyskupus, keisti Bažnyčios įstatymus.
- Vatikano valstybės vadovas: Jis yra suvereni valstybės (Vatikano miesto-valstybės) valdžia, galinti sudaryti sutartis, valdyti diplomatinius santykius.
- Mokymo neklaidingumas: Pagal Bažnyčios mokymą, kalbėdamas „ex cathedra“ (ypatingais teologijos klausimais), popiežius laikomas neklystančiu.
- Šventųjų skelbimas: Tik jis turi teisę kanonizuoti (paskelbti šventaisiais) arba beatifikuoti (skelbti palaimintaisiais).
Popiežius renkamas visam gyvenimui. Tradiciškai šias pareigas jis eina iki pat mirties.
Ar popiežius gali atsistatydinti?
- Istorijoje iš viso tik keli popiežiai atsistatydino.
- Paskutinis toks įvykis – popiežius Benediktas XVI, kuris 2013 metais netikėtai atsisakė posto dėl pablogėjusios sveikatos. Tai buvo pirmas atvejis beveik per 600 metų.
Po atsistatydinimo popiežius netenka oficialios valdžios, bet paprastai išlaiko titulą „popiežius emeritas“ ir gyvena atskirai, užsiimdamas malda, teologija ar rašymu, nebesikišdamas į Bažnyčios valdymą.