Aukojimas ir aukos Biblijoje

Aukojimas Biblijoje yra pagrindinė tema, rodanti žmogaus santykį su Dievu, atgailą, dėkingumą ir pašventimą. Nuo gyvūnų, tokių kaip avys, balandžiai ar jaučiai, iki retų ir prieštaringų vaikų aukojimo atvejų, aukos turėjo įvairias formas ir tikslus. Mozės Įstatymas detaliai reglamentavo aukojimo tvarką, nurodydamas, kaip, kada ir kodėl aukoti, tačiau aukos egzistavo ir iki Įstatymo, kaip matyti iš Kaino ir Abelio istorijos. Aukos simbolizavo nuodėmės kainą, Dievo šventumą ir Jo gailestingumą, leidžiantį žmogui priartėti prie Jo per kraujo praliejimą: „Be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ (Žyd 9, 22). Naujajame Testamente Jėzaus auka ant kryžiaus užbaigia visas Senosios Sandoros aukas, tapdama tobulu atpirkimu už žmonijos nuodėmes.

1. Jėzaus auka (tobulas atpirkimas)

Jėzaus auka ant kryžiaus yra svarbiausia Biblijoje, nes ji užbaigia visas Senosios Sandoros aukas ir atperka žmonijos nuodėmes. Tai vienkartinė, tobula auka, pakeitusi gyvūnų aukojimo sistemą.

• Kas aukojo: Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, savanoriškai atidavė savo gyvybę kaip auka už pasaulio nuodėmes. Jis buvo ir auka, ir vyriausiasis kunigas.
• Kada ir kur: Apie 30–33 m. po Kr., per Paschos šventę Jeruzalėje, Jėzus buvo nukryžiuotas Golgotoje, už miesto sienų.
• Kaip: Jėzaus auka buvo atlikta nukryžiuojant Jį ant kryžiaus Golgotoje, kur Romos kareiviai prikalė Jo rankas ir kojas prie medinio kryžiaus, o Jis kentėjo kelias valandas, kol mirė nuo uždusimo ir kraujo netekimo. Prieš tai Jis buvo nuplaktas, uždėta erškėčių karūna, o ant kryžiaus buvo išlietas Jo kraujas, simbolizuojantis nuodėmių atpirkimą. Jo kūnas buvo paaukotas kaip tobula auka, nereikalaujanti altoriaus ar kunigų, nes Jis pats buvo ir auka, ir vyriausiasis kunigas. Po mirties Jo kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas uoloje iškaltame kape, bet trečią dieną Jis prisikėlė, įrodydamas aukos pergalę prieš mirtį. „Jis vieną kartą visiems laikams paaukojo save“ (Žyd 7, 27).
• Kodėl: Jėzaus auka buvo būtina, kad atpirktų žmoniją nuo nuodėmės ir mirties, įvykdydama Senojo Testamento pranašystes apie Mesiją. Jo kraujas užtikrino naująją sandorą tarp Dievo ir žmonių, pašalindamas nuodėmės kaltę. „Jis vieną kartą visiems laikams paaukojo save“ (Žyd 7, 27).
• Pavyzdžiai: Jėzus mirė ant kryžiaus, sakydamas: „Atlikta!“ (Jn 19, 30), simbolizuodamas aukos užbaigimą. Jo auka atitiko Paschos avinėlio simboliką, nes Jis buvo „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29).
• Citata: „Kristus vieną kartą paaukotas, kad nuimtų daugelio nuodėmes“ (Žyd 9, 28).

2. Paschos avinėlis (išvadavimo auka)

Paschos avinėlis buvo esminė auka, simbolizuojanti izraelitų išvadavimą iš Egipto vergovės ir Dievo apsaugą.

• Kas aukojo: Kiekviena izraelitų šeima, vadovaujama šeimos galvos, vėliau kunigai šventykloje.
• Kada ir kur: Pirmoji Pascha įvyko apie XIII–XII a. pr. Kr. Egipte, prieš izraelitų išėjimą (Iš 12). Vėliau auka buvo kartojama kasmet per Paschos šventę Jeruzalės šventykloje.
• Kaip: Paschos avinėlis buvo aukojamas papjaunant sveiką, be ydų vienerių metų avinėlį ar ožiuką vakare, dažniausiai šeimos namuose Egipte ar vėliau Jeruzalės šventykloje. Egipte šeima rinkdavosi aplink avinėlį, perpjaudavo jam gerklę, surinkdavo kraują ir užtepdavo jį ant durų staktų bei sąramų, kad apsaugotų nuo mirties angelo. Kūnas buvo kepamas ant ugnies, neperlaužiant kaulų, ir valgomas su nerauginta duona bei karčiomis žolėmis tą pačią naktį. Vėliau šventykloje kunigai papjaudavo avinėlius, išliedavo kraują ant altoriaus, o šeimos valgydavo mėsą kaip šventą puotą. „Pjaukite jį visos bendruomenės akivaizdoje vakare“ (Iš 12, 6).
• Kodėl: Avinėlio kraujas, užteptas ant durų staktų, apsaugojo izraelitų pirmagimius nuo dešimtosios Egipto bausmės – mirties angelo. Auka simbolizavo Dievo išvadavimą ir sandorą su savo tauta, o vėliau tapo Jėzaus aukos pirmavaizdžiu. „Tai yra Paschos auka Viešpačiui, kuris praėjo pro izraelitų namus Egipte“ (Iš 12, 27).
• Pavyzdžiai: Egipte kiekviena šeima papjovė avinėlį, suvalgė jį su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis, pasiruošusi kelionei (Iš 12, 8–11). Šventykloje Paschos avinėliai buvo aukojami masiškai per šventę.
• Citata: „Paimkite sau avinėlį… ir papjaukite jį kaip Paschos auką“ (Iš 12, 5–6).

3. Deginamoji auka (visiškas atsidavimas Dievui)

Deginamoji auka buvo pagrindinė Senosios Sandoros auka, simbolizuojanti visišką atsidavimą Dievui, kai visas gyvūnas sudeginamas ant altoriaus.

• Kas aukojo: Izraelitai, dažniausiai per kunigus, atnešdavo auką į Susitikimo palapinę, vėliau į Jeruzalės šventyklą.
• Kada ir kur: Nuo Mozės laikų (apie XIII a. pr. Kr.) iki šventyklos sunaikinimo 70 m. po Kr., aukos buvo atliekamos šventykloje arba prie altoriaus dykumoje. Jos buvo kasdienės, šventinės ar savanoriškos.
• Kaip: Deginamoji auka buvo atliekama papjaunant gyvūną (dažniausiai jautį, aviną ar ožį) prie šventyklos altoriaus, kur kunigas perpjaudavo gerklę, surinkdavo kraują ir apšlakstydavo juo altorių. Tada gyvūnas buvo išdarinėjamas, jo dalys (vidaus organai, riebalai) sudeginamos ant altoriaus ugnies, o likusi dalis visiškai sudeginama, nes auka buvo skirta tik Dievui. Oda dažnai atitekdavo kunigams. Ritualas buvo lydimas smilkalų deginimo, kad sukurtų „malonų kvapą Viešpačiui“. Balandžiai, jei naudojami, buvo papjaunami nusukant kaklą ir sudeginami panašiai. „Visas jis bus sudegintas ant altoriaus kaip deginamoji auka“ (Kun 1, 9).
• Kodėl: Deginamoji auka išreiškė garbinimą, dėkingumą ar atsidavimą Dievui. Gyvūnas (dažniausiai jautis, avinas ar ožys) buvo sudeginamas visiškai, simbolizuodamas, kad auka priklauso tik Dievui. „Tai deginamoji auka, malonus kvapas Viešpačiui“ (Kun 1, 9).
• Pavyzdžiai: Nojus po tvano aukojo deginamąją auką, ir Dievas pažadėjo daugiau nekeikti žemės (Pr 8, 20–21). Saliamonas pašventino šventyklą, aukodamas tūkstančius gyvulių (1 Kar 8, 63).
• Citata: „Tebūnie jis sudegintas ant altoriaus kaip deginamoji auka, malonus kvapas Viešpačiui“ (Kun 1, 17).

4. Nuodėmės auka (atpirkimas už nuodėmes)

Nuodėmės auka buvo skirta atpirkti netyčines nuodėmes, atkuriant žmogaus ar bendruomenės šventumą prieš Dievą.

• Kas aukojo: Asmuo, šeima ar visa tauta per kunigus šventykloje. Neturtingieji galėjo aukoti balandžius.
• Kada ir kur: Nuo Mozės Įstatymo (Kun 4–5) iki šventyklos sunaikinimo, atliekama Susitikimo palapinėje ar šventykloje, ypač per Atpirkimo dieną (Jom Kipur).
• Kaip: Nuodėmės auka buvo atliekama šventykloje, kur aukotojas atvesdavo gyvūną (dažniausiai ožką ar avį) ir uždėdavo rankas ant jo galvos, simboliškai perkeldamas nuodėmes. Kunigas perpjaudavo gyvūnui gerklę, surinkdavo kraują, dalį jo užtepdavo ant altoriaus ragų, o likusį išliedavo prie altoriaus pagrindo. Riebalai ir vidaus organai buvo sudeginami ant altoriaus, bet kūnas dažnai būdavo sudeginamas už stovyklos ribų, simbolizuojant nuodėmės pašalinimą. Neturtingieji aukojo balandžius, kurių kaklas buvo nusukamas, kraujas išliejamas, o kūnas sudeginamas. „Kunigas paims kraują ir apšlakstys altorių“ (Kun 4, 30).
• Kodėl: Auka pašalindavo nuodėmės kaltę, perkeldama ją ant gyvūno, kurio kraujas buvo išliejamas ant altoriaus. Tai simbolizavo Dievo atleidimą ir susitaikymą. „Kunigas atliks atpirkimą už jo nuodėmę, ir jam bus atleista“ (Kun 4, 35).
• Pavyzdžiai: Kunigas aukodavo ožį už tautos nuodėmes Atpirkimo dieną (Kun 16, 15–16). Marija po Jėzaus gimimo aukojo balandžius kaip nuodėmės auką apsivalymui (Lk 2, 24).
• Citata: „Jis atneš Viešpačiui už savo nuodėmę… ir kunigas atliks už jį atpirkimą“ (Kun 5, 6).

5. Kaltės auka (kompensacija už padarytą žalą)

Kaltės auka buvo skirta atlyginti už konkrečius nusižengimus, ypač susijusius su šventais dalykais ar kito žmogaus nuosavybe.

• Kas aukojo: Nusikaltęs asmuo, padedamas kunigo, šventykloje.
• Kada ir kur: Nuo Mozės laikų, atliekama Susitikimo palapinėje ar Jeruzalės šventykloje, dažnai lydima piniginės kompensacijos.
• Kaip: Kaltės auka buvo atliekama panašiai kaip nuodėmės auka: aukotojas atvesdavo aviną prie šventyklos, uždėdavo rankas ant jo galvos, išpažindamas savo kaltę. Kunigas papjaudavo gyvūną, perpjaudamas gerklę, surinkdavo kraują, apšlakstydavo altorių, o dalį kraujo išliedavo prie altoriaus pagrindo. Riebalai ir vidaus organai buvo sudeginami ant altoriaus, o likusi mėsa atitekdavo kunigams, kurie ją valgydavo šventoje vietoje. Auka buvo lydima kompensacijos, grąžinant nuostolį su 20 % priedu. „Kunigas atliks atpirkimą avinu kaip kaltės auką“ (Kun 5, 16).
• Kodėl: Auka atitaisydavo žalą, padarytą netyčia, pvz., pavogus, apgavus ar netinkamai naudojus šventus daiktus. Aukotojas turėjo grąžinti nuostolį su 20 % priedu ir aukoti aviną. „Jis atneš Viešpačiui aviną kaip kaltės auką“ (Kun 5, 18).
• Pavyzdžiai: Jei kas netyčia sunaudodavo šventyklai skirtą turtą, turėjo atnešti kaltės auką ir kompensuoti (Kun 5, 14–16).
• Citata: „Jis atlygins už savo kaltę ir pridės penktą dalį, duodamas tai kunigui; kunigas atliks atpirkimą avinu“ (Kun 5, 16).

6. Balandžių auka (neturtingųjų auka)

Balandžių auka buvo prieinama neturtingiesiems, pakeisdama brangesnius gyvūnus apsivalymo ar nuodėmės aukoms.

• Kas aukojo: Neturtingi izraelitai, padedami kunigų, šventykloje.
• Kada ir kur: Nuo Mozės Įstatymo iki šventyklos sunaikinimo, dažniausiai Jeruzalės šventykloje, pvz., po gimdymo ar ligos apsivalymui.
• Kaip: Balandžių auka buvo atliekama šventykloje, kur neturtingasis atnešdavo du balandžius ar jaunatvius – vieną už nuodėmės auką, kitą už deginamąją. Kunigas nusukdavo paukščiui kaklą, išliedavo kraują ant altoriaus šono, o dalį kūno sudegindavo ant altoriaus ugnies kaip deginamąją auką. Nuodėmės aukos atveju paukštis būdavo papjaunamas, kraujas išspaudžiamas ant altoriaus, o kūnas sudeginamas už stovyklos ribų. Ritualas buvo paprastas, bet išlaikė šventumo reikalavimus, leidžiant neturtingiesiems dalyvauti aukojime. „Vieną jis aukos kaip nuodėmės auką, kitą kaip deginamąją auką“ (Kun 5, 7).
• Kodėl: Balandžiai buvo pigi alternatyva avims ar jaučiams, leidžianti neturtingiesiems vykdyti Įstatymą. Jie simbolizavo tyrumą ir buvo naudojami nuodėmės ar apsivalymo aukoms. „Jei jis neturi pakankamai turto aviai, tegu paima du balandžius“ (Kun 5, 7).
• Pavyzdžiai: Marija ir Juozapas aukojo „porą jaunatvių ar du balandžius“ Marijos apsivalymui po Jėzaus gimimo, parodydami savo neturtą (Lk 2, 24).
• Citata: „Ji paims du jaunatvius ar du balandžius, vieną už deginamąją auką, kitą už nuodėmės auką“ (Kun 12, 8).

7. Grūdų auka (dėkingumo auka)

Grūdų auka buvo be kraujo auka, išreiškianti dėkingumą Dievui už derlių ir Jo aprūpinimą.

• Kas aukojo: Izraelitai, dažnai savanoriškai, per kunigus šventykloje.
• Kada ir kur: Nuo Mozės laikų, atliekama šventykloje ar Susitikimo palapinėje, dažnai lydėdama kitas aukas arba kaip savarankiška auka.
• Kaip: Grūdų auka buvo atliekama šventykloje, kur aukotojas atnešdavo smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi ir smilkalais, arba keptą neraugintą duoną. Kunigas paimdavo saują miltų („atminimo dalį“) ir sudegindavo ją ant altoriaus kartu su smilkalais, simbolizuodama dėkingumą Dievui. Likusi miltų ar duonos dalis atitekdavo kunigams, kurie ją valgydavo šventoje vietoje. Auka nebuvo lydima kraujo praliejimo, todėl buvo išimtis tarp aukų, pabrėždama derliaus šventumą. „Jis sudegins atminimo dalį ant altoriaus kaip malonų kvapą“ (Kun 2, 2).
• Kodėl: Auka, dažniausiai iš miltų, aliejaus ir smilkalų, simbolizavo dėkingumą už Dievo palaiminimus, ypač derlių. Ji galėjo būti kepama kaip duona ar siūloma žalia. „Tai atminimo dalis, malonus kvapas Viešpačiui“ (Kun 2, 2).
• Pavyzdžiai: Grūdų auka buvo atnešama per Derliaus šventę ar kaip padėka už Dievo rūpestį (Kun 2, 1–16).
• Citata: „Kai atneši grūdų auką, tebūnie ji iš geriausių miltų, užpilta aliejumi, su smilkalais“ (Kun 2, 1).

8. Taikos auka (bendrystės auka)

Taikos auka buvo savanoriška auka, išreiškianti bendrystę su Dievu ir žmonėmis, dažnai lydima puotos.

• Kas aukojo: Izraelitai, per kunigus, šventykloje ar šventoje vietoje.
• Kada ir kur: Nuo Mozės laikų, atliekama šventykloje, dažnai švenčių metu ar kaip padėka už Dievo malones.
• Kaip: Taikos auka buvo atliekama šventykloje, kur aukotojas atvesdavo gyvūną (jautį, avį ar ožį), uždėdavo rankas ant jo galvos ir perduodavo kunigui. Kunigas perpjaudavo gyvūnui gerklę, apšlakstydavo krauju altorių, o riebalus, kepenis ir inkstus sudegindavo ant altoriaus kaip Dievo dalį. Likusi mėsa buvo padalijama: dalis atitekdavo kunigams, o dalis – aukotojui ir jo šeimai, kurie valgydavo ją kaip šventą puotą šventykloje ar šventoje vietoje per dvi dienas. „Tai taikos auka, kurią atnešite Viešpačiui“ (Kun 3, 1).
• Kodėl: Auka (dažniausiai avinas ar jautis) buvo dalijama tarp Dievo (sudeginama dalis), kunigų ir aukotojo, simbolizuodama taiką ir bendrystę. Ji buvo valgoma kaip šventas valgis. „Tai taikos auka, kurią atnešite Viešpačiui“ (Kun 3, 1).
• Pavyzdžiai: Taikos auka buvo atnešama per šventes, pvz., Sekmines, ar kaip dėkingumas už išgydymą (Kun 7, 11–15).
• Citata: „Jo taikos auka bus atnešta Viešpačiui… tai bus malonus kvapas“ (Kun 3, 3–5).

9. Atpirkimo ožys (nuodėmių pašalinimas)

Atpirkimo ožys buvo unikali auka, naudojama Atpirkimo dieną (Jom Kipur), simbolizuojanti tautos nuodėmių pašalinimą.

• Kas aukojo: Vyriausiasis kunigas, atstovaudamas visai tautai, Jeruzalės šventykloje.
• Kada ir kur: Kartą per metus, dešimtojo mėnesio dešimtą dieną, nuo Mozės laikų iki šventyklos sunaikinimo (Kun 16).
• Kaip: Atpirkimo ožys buvo aukojamas per Atpirkimo dieną šventykloje, kur vyriausiasis kunigas mesdavo burtus tarp dviejų ožių: vienas buvo papjaunamas kaip nuodėmės auka, jo kraujas apšlakstomas ant altoriaus ir Šventų Švenčiausiosios uždangos. Antrasis ožys, vadinamas atpirkimo ožiu, likdavo gyvas; kunigas uždėdavo rankas ant jo galvos, išpažindamas tautos nuodėmes, ir išsiųsdavo jį į dykumą, lydimą paskirto žmogaus, simbolizuodamas nuodėmių pašalinimą. Ožys nebuvo žudomas, bet paliekamas dykumoje. „Ožys neš visus jų nusikaltimus į dykumą“ (Kun 16, 22).
• Kodėl: Vienas ožys buvo aukojamas kaip nuodėmės auka, o kitas – „atpirkimo ožys“ – išvaromas į dykumą, nešdamas tautos nuodėmes, simbolizuodamas jų pašalinimą. „Ožys neš visus jų nusikaltimus į dykumą“ (Kun 16, 22).
• Pavyzdžiai: Vyriausiasis kunigas uždėdavo rankas ant ožio galvos, išpažindamas tautos nuodėmes, ir išsiųsdavo jį į dykumą (Kun 16, 21–22).
• Citata: „Aaronas uždės abi rankas ant gyvo ožio galvos ir išpažins visas izraelitų nuodėmes“ (Kun 16, 21).

10. Vaikų aukojimas (draudžiama auka)

Vaikų aukojimas, nors retas ir griežtai draudžiamas, minimas kaip pagoniškas paprotys, kurį kai kurie izraelitai perėmė, sukeldamas Dievo rūstybę.

• Kas aukojo: Kai kurie nuklydę izraelitai, paveikti kanaaniečių kultų, aukojo vaikus pagoniškų dievų, pvz., Molecho, šventovėse.
• Kada ir kur: Ypač VIII–VII a. pr. Kr., Topeto slėnyje prie Jeruzalės (Hinomo slėnis), prieš Ezekijo ir Jozijo reformas.
• Kaip: Vaikų aukojimas, draudžiamas Dievo, buvo atliekamas pagoniškose šventovėse, ypač Hinomo slėnyje (Topete), kur izraelitai, paveikti kanaaniečių, degindavo savo vaikus ugnyje kaip auką Molechui ar Baalui. Kūdikiai ar maži vaikai buvo dedami ant įkaitinto altoriaus arba statulos, kur jie sudegdavo gyvi, lydimi ritualinių giesmių ir būgnų, kad nuslopintų šauksmus. Ši praktika buvo laikoma bjauria stabmeldyste, ir Dievas įsakė ją uždrausti, grasindamas bausme. „Jie degino savo sūnus ir dukteris ugnyje, ko Aš neįsakiau“ (Jer 7, 31).
• Kodėl: Vaikų aukojimas buvo pagoniškas ritualas, skirtas nuraminti dievus ar prašyti palaiminimų, tačiau Dievas tai griežtai draudė, laikydamas tai bjauriu stabmeldystės aktu. „Neleisk savo sūnaus ar dukters per ugnį Molechui“ (Kun 18, 21).
• Pavyzdžiai: Karalius Achazas „degino savo sūnų ugnyje“ (2 Kar 16, 3), o Manasas aukojo savo sūnų Molechui (2 Kar 21, 6). Jozijas sunaikino Topeto aukurus, kad sustabdytų šią praktiką (2 Kar 23, 10).
• Citata: „Jie statė aukštumas Baalui Hinomo slėnyje, kad degintų savo sūnus ir dukteris ugnyje, ko Aš neįsakiau“ (Jer 7, 31).

Aukos Biblijoje rodo Dievo šventumą, žmogaus nuodėmingumą ir Jo gailestingumą, leidžiantį susitaikyti per kraujo praliejimą. Nuo Jėzaus tobulos aukos, atperkančios visą žmoniją, iki Paschos avinėlio, deginamųjų ar balandžių aukų, jos turėjo skirtingus tikslus – atpirkimą, dėkingumą, bendrystę. Net draudžiama vaikų auka parodo, kaip toli žmogus gali nuklysti, ignoruodamas Dievo valią. Jėzaus auka užbaigė gyvūnų aukojimo būtinybę, kviesdama tikinčiuosius gyventi kaip „gyvąją auką“ (Rom 12, 1), pašvęstą Dievui. Kiekviena auka moko apie Dievo malonę ir žmogaus atsakomybę Jam tarnauti.