Gadaros kiaulių istorija, užrašyta trijose Evangelijose pagal Matą (8, 28–34), Morkų (5, 1–20) ir Luką (8, 26–39), yra dramatiškas Jėzaus stebuklas, atskleidžiantis Jo dieviškąją galią prieš piktąsias dvasias, gailestingumą kenčiantiems ir sudėtingą žmogaus reakciją į Jo veikimą. Šis įvykis, dažnai vadinamas „Gadaros apsėstojo išgydymu“, vyksta pagoniškoje Dekapolio teritorijoje prie Galilėjos ežero, kur Jėzus išvaro demonus iš apsėsto žmogaus, leisdamas jiems pereiti į kiaulių bandą, kuri paskęsta ežere. Istorija kelia klausimų apie Jėzaus autoritetą, demonų prigimtį, kiaulių reikšmę ir vietos gyventojų reakciją, kartu pabrėždama Jo misiją nešti išgelbėjimą net tiems, kurie laikomi atstumtaisiais.
Įvykis vyksta netrukus po to, kai Jėzus nuramina audrą Galilėjos ežere, parodydamas savo valdžią gamtai (Mk 4, 35–41). Nusiyręs su mokiniais į rytinę ežero pakrantę, vadinamą „gerasiečių kraštu“ (Mk 5, 1) arba „gadariečių kraštu“ (Mt 8, 28), Jėzus atsiduria pagoniškoje Dekapolio teritorijoje, kur gyveno ne žydai, o graikų ir romėnų kilmės gyventojai. Šis regionas buvo kultūriškai ir religiškai skirtingas nuo žydų Galilėjos – čia buvo įprasta auginti kiaules, kurios pagal Mozės Įstatymą buvo laikomos nešvariais gyvūnais (Kun 11, 7).
Vos išlipęs iš valties, Jėzus susiduria su žmogumi (Mato evangelijoje minimi du), apsėstu demonų, gyvenančiu kapinėse. Šis žmogus buvo taip stipriai paveiktas piktųjų dvasių, kad niekas negalėjo jo suvaldyti – jis laužydavo grandines, sužeisdavo save akmenimis ir siautėjo tarp kapų, keldamas baimę aplinkiniams. „Naktį ir dieną jis būdavo tarp kapų ir kalnuose, šaukdavo ir daužydavosi akmenimis“ (Mk 5, 5). Jo būsena simbolizuoja visišką dvasinį ir fizinį sugriuvimą, atspindėdama demonų naikinančią galią.
Jėzaus susidūrimas su demonais
Pamatę Jėzų, demonai iš karto pripažino Jo dieviškąją tapatybę, šaukdami: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Prisiekiu Dievu, nekankink manęs!“ (Mk 5, 7). Šis šauksmas rodo, kad demonai žinojo Jėzaus autoritetą ir bijojo Jo teismo. Jėzus paklausė apsėstojo vardo, o demonai atsakė: „Mano vardas Legionas, nes mūsų daug“ (Mk 5, 9), nurodydami, kad žmogų buvo užvaldžiusi daugybė piktųjų dvasių (legionas romėnų kariuomenėje reiškė tūkstančius karių).
Demonai maldavo Jėzaus neišvaryti jų „iš to krašto“ (Mk 5, 10) arba „į bedugnę“ (Lk 8, 31), kas galėjo reikšti galutinį jų sunaikinimą ar įkalinimą. Vietoj to jie prašė: „Siųsk mus į kiaules, leisk mums į jas įeiti!“ (Mk 5, 12). Netoli ganėsi didelė kiaulių banda – apie du tūkstančius, kaip nurodo Morkus (Mk 5, 13). Jėzus leido demonams pereiti į kiaules, sakydamas: „Eikite!“ (Mt 8, 32). Vos tai įvyko, visa banda puolė nuo stataus skardžio į Galilėjos ežerą ir nuskendo. „Visa banda puolė nuo skardžio į ežerą ir nuskendo“ (Mk 5, 13).
Kiaulės šioje istorijoje turi kelias reikšmes, atspindinčias kultūrinį ir teologinį kontekstą:
- Kultūrinė reikšmė: Kiaulės buvo nešvarūs gyvūnai pagal žydų Įstatymą, todėl jų auginimas pagoniškame Dekapolio regione pabrėžia šio krašto „nešventumą“ žydų akimis. Jų buvimas rodo, kad tai buvo ne žydų teritorija, kur Jėzus vis tiek veikė, parodydamas, kad Jo misija skirta visiems.
- Simbolinė reikšmė: Kiaulės, kaip nešvarumo simbolis, galėjo atspindėti demonų suterštą prigimtį. Jų masinis žuvimas ežere simbolizuoja piktųjų dvasių sunaikinimą arba bent jau jų pašalinimą iš žmogaus gyvenimo. Kai kurie mokslininkai mano, kad kiaulių banda buvo tarsi „auka“, perimanti demonų naikinančią galią, kad žmogus būtų išlaisvintas.
- Praktinė reikšmė: Kiaulės buvo vertingas turtas, todėl jų praradimas buvo didelis ekonominis smūgis bandos savininkams. Morkus nurodo, kad banda buvo apie 2000 kiaulių – tai rodo didelę bandą, galimai skirtą prekybai ar maistui pagoniškame regione.
Kodėl demonai prašė patekti į kiaules? Tikėtina, kad jie siekė išvengti tiesioginio Jėzaus teismo ir tęsti savo naikinančią veiklą kitur. Tačiau jų perėjimas į kiaules lėmė netikėtą baigtį – banda nuskendo, parodydama, kad Jėzaus galia viršija demonų planus. Kai kurie teologai spėja, kad Jėzus leido demonams įeiti į kiaules, kad parodytų jų destruktyvią prigimtį ir kartu vizualiai patvirtintų apsėstojo išlaisvinimą – kiaulių žuvimas buvo akivaizdus ženklas, kad demonai išvyti.
Po šio įvykio apsėstasis buvo visiškai išgydytas. „Žmonės atėjo pasižiūrėti, kas atsitiko, ir rado žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų, apsirengusį ir sveiko proto“ (Lk 8, 35). Jo transformacija buvo stulbinanti – iš siautėjančio, nevaldomo žmogaus jis tapo ramus, dėkingas ir pasiruošęs sekti Jėzų. Jėzus liepė jam grįžti namo ir liudyti, ką Dievas jam padarė: „Grįžk namo ir pasakok, kokius didžius dalykus Dievas tau padarė“ (Lk 8, 39). Vyras tapo pirmuoju misionieriumi Dekapolyje, skelbdamas Jėzaus darbus pagoniškoje teritorijoje.
Tačiau vietos gyventojų reakcija buvo prieštaringa. Kiaulių piemenys, matę, kas įvyko, išbėgiojo ir papasakojo apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės, sužinoję apie kiaulių bandos praradimą ir apsėstojo išgydymą, atėjo pasižiūrėti, bet, užuot džiaugęsi stebuklu, jie išsigando Jėzaus galios. „Visi krašto gyventojai prašė Jėzų pasitraukti, nes juos buvo apėmusi didelė baimė“ (Lk 8, 37). Jėzus, gerbdamas jų prašymą, įlipo į valtį ir grįžo į Galilėją, palikdamas išgydytąjį liudyti.
Gadaros kiaulių istorija turi kelias teologines ir praktines reikšmes:
- Jėzaus autoritetas: Jėzus parodo savo dieviškąją galią ne tik prieš gamtą (audros nuraminimas), bet ir prieš dvasinį blogį. Demonai pripažįsta Jo viršenybę, o jų žlugimas kiaulėse patvirtina, kad niekas negali atsispirti Jo valiai.
- Gailestingumas atstumtiesiems: Apsėstasis buvo visuomenės atstumtasis, gyvenantis kapinėse, tačiau Jėzus ieškojo jo, parodydamas, kad Jo misija apima net tuos, kuriuos kiti laiko beviltiškais. Jo buvimas pagoniškoje teritorijoje rodo, kad Evangelija skirta visiems.
- Ekonominiai ir moraliniai klausimai: Kiaulių bandos praradimas kelia klausimų apie Jėzaus veiksmų pasekmes. Vietos gyventojai, labiau sunerimę dėl turto nei dėl žmogaus išgydymo, atspindi žmogaus polinkį rinktis materialius dalykus vietoj dvasinių. Kai kurie teologai spėja, kad kiaulės galėjo būti naudojamos pagoniškiems ritualams, todėl jų sunaikinimas buvo simbolinis blogio pašalinimas.
- Žmogaus reakcija: Gyventojų baimė ir prašymas Jėzui pasitraukti rodo, kaip žmonės kartais atmeta Dievo veikimą, bijodami pokyčių ar nežinomybės. Tuo tarpu išgydytojo liudijimas tapo Evangelijos sklaidos pradžia Dekapolyje.
Gadaros kiaulių istorija yra Jėzaus galios ir gailestingumo liudijimas. Išvydamas demonus į kiaules, kurios nuskendo Galilėjos ežere, Jėzus ne tik išlaisvino apsėstąjį, bet ir pademonstravo savo autoritetą prieš blogį, kartu atskleisdamas, kokia naikinanti yra demonų prigimtis. Nors vietos gyventojai atmetė Jėzų dėl ekonominių nuostolių, išgydytasis tapo Jo pasiuntiniu, skelbdamas Dievo darbus. Ši istorija kviečia mus apmąstyti, ar priimame Jėzaus veikimą savo gyvenime, net kai tai reikalauja aukos, ir ar vertiname žmogaus išgelbėjimą labiau nei materialius dalykus. „Grįžk namo ir pasakok, kokius didžius dalykus Dievas tau padarė“ (Lk 8, 39) lieka iššūkiu kiekvienam, paliestam Jėzaus malonės.
Kiaulės vadinamos „Gadaros kiaulėmis“ dėl vietovės, kurioje įvyko Evangelijose aprašytas stebuklas, kai Jėzus išvarė demonus iš apsėsto žmogaus į kiaulių bandą (Mt 8, 28–34; Mk 5, 1–20; Lk 8, 26–39). Vietovė siejama su Gadara, vienu iš Dekapolio miestų, esančių rytinėje Galilėjos ežero pusėje. Tačiau pavadinimas „Gadaros kiaulės“ kelia diskusijų dėl skirtingų vietovardžių, minimų Evangelijose, ir geografinių niuansų. Štai kodėl jos taip vadinamos ir kas slypi už šio pavadinimo.
Evangelijos naudoja skirtingus pavadinimus šiam regionui:
- Mato evangelija mini „gadariečių kraštą“ (Mt 8, 28).
- Morkaus evangelija ir Luko evangelija kalba apie „gerasiečių kraštą“ (Mk 5, 1; Lk 8, 26), nors kai kurie rankraščiai Morkaus evangelijoje taip pat vartoja „gadariečių“ ar net „gergeniečių“ variantą.
Šie skirtumai kyla dėl to, kad įvykis vyko Dekapolio regione – dešimties helenistinių miestų sąjungoje, kurioje buvo keli miestai netoli Galilėjos ežero, įskaitant Gadarą, Gerasą ir galimai Gergesą. „Gadaros kiaulės“ tapo įprastu pavadinimu, nes Gadara buvo vienas žymiausių Dekapolio miestų, o tradicija dažnai siejo šį įvykį būtent su juo.