Marijos kelionė į Betliejų ant asilo yra įsimintina scena, susijusi su Jėzaus gimimu, nors Biblija tiesiogiai nemini, kad ji jojo ant asilo. Ši detalė kyla iš krikščioniškos tradicijos ir yra pagrįsta to meto Artimųjų Rytų kontekstu bei simboline asilo reikšme. Istorija apie Mariją, keliaujančią į Betliejų, atspindi nuolankumą, tikėjimą ir Dievo plano įgyvendinimą per paprastus žmones.
Biblijoje, Luko evangelijoje, pasakojama, kad imperatorius Augustas įsakė surašyti gyventojus, todėl „kiekvienas turėjo eiti užsirašyti į savo miestą“ (Lk 2, 3). Juozapas, kilęs iš Dovydo giminės, keliavo iš Nazareto Galilėjoje į Betliejų Judėjoje, „kartu su Marija, savo sužadėtine, kuri buvo nėščia“ (Lk 2, 5). Betliejus buvo Dovydo miestas, todėl Juozapas, kaip jo palikuonis, turėjo ten vykti. Marija, būdama arti gimdymo, keliavo kartu, galimai dėl to, kad buvo Juozapo sužadėtinė arba dėl jų bendro tikėjimo, kad Dievo planas turi išsipildyti Betliejuje, kaip pranašavo pranašas Michėjas: „Bet tu, Betliejau Efrata… iš tavęs man išeis tas, kuris bus Izraelio valdovas“ (Mch 5, 2).
Kelionė vyko iš Nazareto, mažo kaimelio Galilėjoje, į Betliejų, esantį Judėjoje, apie 130–150 km į pietus, priklausomai nuo maršruto. Tikslus kelionės laikas Biblijoje nenurodytas, tačiau istorikai mano, kad Jėzaus gimimas galėjo įvykti apie 6–4 m. pr. Kr., per Augusto surašymą. Marija buvo paskutiniuose nėštumo mėnesiuose, todėl kelionė buvo fiziškai ir emociškai sunki.
Kelionės trukmė priklausė nuo maršruto, oro sąlygų ir keliautojų tempo. Nazaretas ir Betliejus buvo sujungti keliais, tačiau kelionė pėsčiomis ar su asilu galėjo užtrukti 4–7 dienas. Vienas galimų maršrutų ėjo per Samariją, trumpindamas kelią, bet žydai dažnai vengė šios teritorijos dėl priešiškumo tarp žydų ir samariečių, todėl galėjo rinktis ilgesnį kelią per Jordano slėnį. Keliaujant lėtai, su poilsio pertraukomis, ypač dėl Marijos būklės, kelionė galėjo užtrukti apie savaitę. Jie tikriausiai sustodavo nakvoti kaimuose ar karavansarajuje, nešdamiesi maistą ir vandenį.
Kodėl ant asilo, o ne arklio ar vežime?
Biblija nemini, kaip tiksliai Marija keliavo, tačiau tradicija, užfiksuota ankstyvuosiuose krikščionių raštuose (pvz., Protoevangelija pagal Jokūbą, apie II a.) ir vaizduojama ikonografijoje, teigia, kad Marija jojo ant asilo, o Juozapas ėjo šalia. Ši detalė yra pagrįsta to meto realijomis:
- Asilo prieinamumas: Asilai buvo įprastas transporto gyvūnas neturtingiems žmonėms Artimuosiuose Rytuose. Juozapas, kaip dailidė, ir Marija, kuklios kilmės, greičiausiai neturėjo arklio ar vežimo, kurie buvo brangesni ir dažniau naudojami turtingųjų ar kariuomenės. Asilas buvo pigus, ištvermingas ir tinkamas nelygiems keliams.
- Simbolinė reikšmė: Asilas Biblijoje simbolizuoja nuolankumą ir tarnystę. Jėzus vėliau įjojo į Jeruzalę ant asilo, įvykdydamas pranašystę: „Štai tavo karalius ateina, sėdėdamas ant asilės kumeliuko“ (Zch 9, 9; Mt 21, 5). Marijos kelionė ant asilo atspindi Jėzaus gimimo nuolankumą – Mesijas ateina ne su pompa, o paprastume.
- Praktiniai apribojimai: Arkliai buvo reti ir dažniau naudojami karo tikslais, o vežimai buvo nepatogūs akmenuotiems keliams tarp Nazareto ir Betliejaus. Be to, vežimą reikėjo traukti stipresniam gyvūnui, pvz., jaučiui, kas buvo nepraktiška tokiai kelionei. Asilas buvo idealus pasirinkimas – lėtas, bet patikimas, galintis nešti ne tik žmogų, bet ir maistą ar kitus reikmenis.
Asilų naudojimas tais laikais
Asilai buvo neatsiejama Artimųjų Rytų gyvenimo dalis I a. pr. Kr. ir turėjo įvairias funkcijas:
- Transportas: Asilai buvo pagrindinė transporto priemonė neturtingiesiems. Jie nešdavo žmones, krovinius, pvz., grūdus, vandenį ar prekes, ir buvo tinkami ilgoms kelionėms per kalvotas vietoves. Jų ištvermė ir gebėjimas išgyventi su minimaliu maistu darė juos nepakeičiamais.
- Darbas: Asilai buvo naudojami žemdirbystėje – arimui, grūdų malimui ar vandens nešimui. Pavyzdžiui, Samsonas buvo priverstas malti grūdus, tikėtina, su asilu (Ts 16, 21).
- Valgis ar pienas: Asilų mėsa nebuvo įprastas maistas, nes pagal Mozės Įstatymą jie buvo laikomi nešvariais gyvūnais maistui (Kun 11, 3–7). Tačiau asilų pienas kartais buvo naudojamas, ypač medicininiais tikslais ar kosmetikoje, kaip vėliau Romos laikais (pvz., Kleopatra, anot legendų, maudydavosi asilų piene). Izraelitų kontekste pienas nebuvo įprastas produktas.
- Simbolika: Asilai simbolizavo nuolankumą, bet kartais ir užsispyrimą ar neišmanymą, kaip Balaamo asilo istorijoje, kai asilas kalbėjo, įspėdamas savo šeimininką (Sk 22, 22–35). Jų paprastumas atspindėjo Dievo pasirinkimą veikti per kuklius tarnus.
Asilai buvo labiau transporto ir darbo gyvūnai, o ne maisto šaltinis, nes izraelitai laikėsi griežtų mitybos taisyklių. Jų priežiūra buvo pigi, o nauda – didelė, todėl asilas buvo idealus palydovas tokiai kelionei kaip Marijos ir Juozapo.
Įsivaizduokite jauną Mariją, galbūt 14–16 metų, nešiojančią Dievo Sūnų, ir Juozapą, jos sužadėtinį, einantį šalia per dulkėtus Galilėjos ir Judėjos kelius. Jie keliavo lėtai, galbūt su vienu asilu, nešančiu Mariją ir jų kuklius daiktus – maistą, vandenį, gal kelis audinius. Kelias buvo akmenuotas, su kalvomis ir slėniais, o oras galėjo būti vėsus, nes Jėzaus gimimas tradiciškai siejamas su žiemos sezonu. Marija, būdama arti gimdymo, turėjo jausti nerimą, tačiau jos tikėjimas, sustiprintas angelo Gabrieliaus apreiškimo (Lk 1, 26–38), vedė ją į priekį. Juozapas, kaip rūpestingas globėjas, saugojo ją, galbūt melsdamasis, kad Dievas juos vestų.
Atvykę į Betliejų, jie nerado vietos nakvynės namuose, nes miestas buvo perpildytas dėl surašymo. „Ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7). Asilas, jei jis buvo su jais, galėjo stovėti šalia tvartelio ar olos, kur gimė Jėzus, tapdamas tylia šios nuolankios scenos dalimi. Tradicija dažnai vaizduoja asilą ir jautį prie ėdžių, remdamasi Izaijo pranašyste: „Jautis pažįsta savo šeimininką, o asilas – savo šeimininko ėdžias“ (Iz 1, 3).
Ši kelionė pabrėžia Jėzaus gimimo paprastumą ir Dievo pasirinkimą veikti per vargšus. Asilas, kaip transporto priemonė, sustiprina šį nuolankumą – Mesijas ateina ne su karališka svita, o lydimas paprasto gyvulio. Marijos ir Juozapo ištvermė kelionėje atspindi jų tikėjimą, kad Dievas įvykdys savo pažadą, net per sunkumus.
Marijos kelionė į Betliejų ant asilo, nors ir ne tiesiogiai užrašyta Biblijoje, yra pagrįsta tradicija, atspindinčia to meto gyvenimo realijas ir Jėzaus gimimo nuolankumą. Asilas buvo idealus pasirinkimas dėl savo prieinamumo, ištvermės ir simbolinės reikšmės, o ne arklys ar vežimas, kurie buvo neprieinami neturtingai porai. Kelionė, trukusi apie savaitę per kalvotus kelius, buvo išbandymas, bet Marijos ir Juozapo tikėjimas vedė juos į Betliejų, kur gimė pasaulio Gelbėtojas. Asilai tais laikais buvo ne tik transporto priemonė, bet ir darbo bei nuolankumo simbolis, puikiai tinkantis šiai šventai istorijai. Jų kelionė lieka įkvepiančiu liudijimu, kad Dievas veikia per paprastus dalykus, vesdamas mus į Jo šlovę.