Samsonas nuo pat gimimo buvo pažadėtas Dievui. Jo motina, iki tol nevaisinga, sulaukė angelo apsilankymo. Tas angelas pasakė, kad jos sūnus bus naziriejus – žmogus, pasišventęs Viešpačiui. Naziriejui galiojo griežtos taisyklės: negerti vyno, neliesti nieko mirusio ir – svarbiausia – niekada nekirpti plaukų. Tai nebuvo tiesiog keistas įžadas. Tai buvo ženklas, kad Samsonas priklauso ne sau.
Jo plaukai augo ilgai. Tai nebuvo tik fizinis atributas – tai buvo jo sutarties su Dievu matomas ženklas. Kol tie plaukai ilgi, tol Dievo jėga lieka su juo. Ir ji buvo nepaprasta. Samsonas plikomis rankomis plėšydavo liūtus, griaudavo miestų vartus, vienas naikindavo ištisas kareivių grupes. Bet kuo jis stipresnis išoriškai, tuo trapiau atrodo jo vidus.
Vieną dieną jis pamilo moterį vardu Delila. Ji gyveno Soreko slėnyje, filistinų žemėje. Samsonas jau ne kartą turėjo reikalų su filistinėmis moterimis, bet Delila buvo kitokia. Ji nebuvo tik aistra – ji buvo pavojus. Filistinų valdovai ją papirko: „Išsiaiškink, kur slypi jo didžioji jėga ir kaip jį įveikti.“ Jie jai pažadėjo didžiulį sidabro kiekį.
Delila ėmė kamantinėti. „Pasakyk man, kur tavo stiprybė?“ Samsonas iš pradžių melavo: „Jei surištum mane septyniomis šviežiomis virvėmis…“ Bet pabandžius – jis lengvai išsilaisvino. Tada melavo dar kartą: „Jei surištum naujomis virvėmis…“ Vėl nesuveikė. Trečią kartą: „Jei įaustum mano plaukus į audeklą…“ Ji tai padarė, bet Samsonas vis tiek atsikėlė.
Delila darėsi pikta. „Tu tyčiojiesi iš manęs! Jei mane myli – sakyk tiesą.“ Ji kalbino jį diena iš dienos. Galų gale Samsonas palūžo. Atvėrė savo širdį: „Nuo gimimo mano galva nebuvo liesta peilio. Jei nukirptum mano plaukus – jėga pasitrauktų nuo manęs.“
Tą naktį Delila pasodino jį ant kelių. Jis užmigo. Ji pašaukė vyrą, kuris tyliai atėjo ir nukirpo jam plaukus – sruogą po sruogos. Kai plaukai nukrito, Samsonas pabudo, bet Dievo jėga jau buvo pasitraukusi. Jis bandė išsilaisvinti kaip visada – bet nebegalėjo. Filistinai jį suėmė. Išlupo akis. Įmetė į kalėjimą. Iš didvyrio liko aklas vergas, besisukantis girnas.
Jo plaukai, tie tylūs, ilgi metai dovanotos galios simboliai, buvo nukirpti dėl išdavystės ir jo paties silpnumo. Ne plaukai turėjo galią – bet per juos reiškėsi tai, ką jis buvo pažadėjęs Dievui. Kai pažadas sulaužytas, nelieka ir galios.
Tačiau istorija nesibaigia ties tuo. Kalėjime, vergovėje, žeminamas, Samsonas lieka vienas. Bet jo plaukai ima atauginėti. Lėtai, nepastebimai. Lyg kartu su jais ataugtų ir kažkas viduje. Ne jėga, ne pyktis – bet malda. Ir kai ateina paskutinė diena, kai jis stovi prie filistinų šventyklos kolonų, jis meldžiasi ne dėl keršto, o dėl paskutinės galimybės būti Dievo įrankiu.
Samsono plaukai ataugo. Ir tai buvo ne tik apie išorę. Tai buvo tylus Dievo atsakymas, kad pažadus galima sulaužyti – bet jie gali ir ataugti.
Kai Samsono plaukai ataugo, niekas į tai nekreipė dėmesio. Filistinai manė, kad jo istorija baigta. Aklas, grandinėmis prirakintas prie girnų, jis jiems buvo tik gyva karikatūra – kadaise galingas, dabar pažemintas. Bet tai, ko nematė jų akys, buvo tai, kas pamažu vyko tyliai: priaugantys plaukai ir gimstanti malda širdyje.
Vieną dieną filistinų valdovai surengė puotą savo dievui Dagonui. Jie dėkojo jam už pergalę prieš Samsoną. Susirinko minios, valdovai, šventikai. Ir tuomet, tarsi pramogai, liepė atvesti Samsoną – kad jis „mus pralinksmintų“. Jį atvedė į didžiulę šventyklą, pripildytą žmonių ant žemės ir ant stogo. Jis stovėjo aklas, bet nebe beviltiškas.
Samsonas paprašė berniuko, kuris jį vedžiojo, priglausti prie dviejų vidurinių šventyklos kolonų – tų, kurios laikė visą svorį. Atsirėmė į jas. Ir tada sušnabždėjo maldą:
„Viešpatie Dieve, prisimink mane. Sustiprink mane dar šį vieną kartą, kad galėčiau atkeršyti filistinams už savo akis.“
Jis sugniaužė kumščius, įtempė rankas, ir stumtelėjo. Kolonos ėmė virpėti. Griuvo viena, tada kita. Visa šventykla sugriuvo, palaidodama po savimi filistinų valdovus, svečius, minias ir patį Samsoną. Biblijoje rašoma: „Žuvusiuosius, kuriuos jis užmušė savo mirtimi, buvo daugiau negu tuos, kuriuos užmušė per savo gyvenimą.“
Tai nebuvo graži pabaiga. Tai buvo tragiška, kruvina, bet kartu ir prasminga. Samsonas ne tiesiog keršijo. Jis paskutinį kartą tapo tuo, kuo turėjo būti – Dievo įrankiu. Jo stiprybė sugrįžo kartu su nuolankumu. Ne todėl, kad plaukai vėl ilgi. O todėl, kad jis pagaliau kreipėsi ne į save, o į Dievą.
Jį palaidojo tėvo žemėje, tarp Corės ir Eštaolio. Ir tai buvo pabaiga žmogaus, kurio gyvenimas svyravo tarp pašaukimo ir klaidų, tarp jėgos ir aistros, tarp puikybės ir maldos. Samsono vardas liko – ne kaip tobulo didvyrio, o kaip žmogaus, kuris Dievui buvo reikalingas net tada, kai pats buvo viską praradęs.