Samsono istorija – viena keisčiausių ir įsimintiniausių Senajame Testamente. Tai pasakojimas apie žmogų, apdovanotą nepaprasta fizine jėga, kuris ilgainiui susinaikina savo paties silpnybėmis. Tačiau vienas epizodas išsiskiria savo brutalumu ir net šiandien atrodo kaip scena iš mitologinio filmo: kai Samsonas plikomis rankomis sugriebia asilo žandikaulį ir juo išdaužo tūkstantį priešų.
Samsonas buvo teisėjas – vienas iš tų vadų, kurie Izraelio žmonėms vadovavo dar prieš įsikuriant monarchijai. Jo gyvenimo laikotarpis aprašytas Teisėjų knygoje. Nuo pat gimimo jis buvo skirtas Dievui, ir tam tikros taisyklės – negeriantis vyno, neliečiantis mirusių kūnų, neskutantis plaukų – jį atskyrė nuo kitų. Tai vadinama „naziriejaus“ įžadu.
Vis dėlto, nors Dievas jam davė milžinišką jėgą, Samsonas dažnai elgėsi impulsyviai, vedamas aistrų. Jis įsimylėdavo priešų – filistinų – moteris, kerštaudavo kaip vaikas ir dažnai pykdavo kaip žmogus, kuris pats nežino, ko nori. Jo istorija pilna paradoksų: jis ir Dievo įrankis, ir pražūties link skubantis vyras.
Kas tie filistinai? Tai viena iš senųjų Viduržemio jūros pakrantės tautų, gyvenusi dabartinės Gazos ir pietų Izraelio teritorijoje. Biblijos laikais jie buvo laikomi pagrindiniais izraelitų priešais. Kartais juos piešiame kaip laukinius ar žiaurius, bet jie turėjo stiprią kultūrą, miestus, kariuomenę. Biblijoje jų vardas tapo simboliu tų, kurie priešinasi Dievo tautai.
Vieną dieną, kai filistinai vėl bandė Samsoną sugauti, jis buvo surištas ir atvestas prie jų. Bet jis išsivadavo. Ir čia įvyksta ta keista, žiauri scena – jis suranda netoliese gulintį asilo žandikaulį. Ne kalaviją, ne ietį, o tai, kas papuolė po ranka. Šis žandikaulis – tai apatinė asilo kaukolės dalis, su viena eile dantų ir išlindusiu kaulu, panašiu į primityvų ginklą. Pakankamai ilgas, kad galėtum griebti už vieno galo ir trenkti kitu. Pakankamai tvirtas, kad galėtum pridaryti daug žalos.
„Tada jis rado dar šviežią asilo žandikaulį, paėmė jį į ranką ir išmušė juo tūkstantį vyrų“ (Teisėjų 15,15). Galime įsivaizduoti, kaip jis griebia žandikaulį ir ima švaistytis aplinkui, o priešai krenta vienas po kito. Viskas vyksta laukiniu greičiu, be jokios taktikos – tik jėga, įniršis ir vienas kaulas rankoje.
Kai viskas baigiasi, Samsonas, visas kraujyje ir nuovargyje, numeta žandikaulį ir ištaria: „Su asilo žandikauliu – krūva, dvi krūvos! Su asilo žandikauliu – tūkstantį vyrų išmušiau.“ Šie žodžiai skamba beveik kaip triumfo giesmė. Bet netrukus po to jis parpuola iš troškulio ir maldauja Dievą gyvybės lašo – tas kontrastas tarp didybės ir trapumo labai iškalbingas. Čia glūdi gilesnis minties sluoksnis. Jis nugali priešus, bet ne save. Jo jėga – ne jo kontrolėje. Dievas ją davė, bet pats Samsonas nežino, ką su ja daryti. Po pergalės jis ne džiūgauja, o vos negriūva.
Biblijoje šis momentas dažnai vertinamas kaip ženklas, kad Dievas net pačius keisčiausius, paprasčiausius daiktus gali paversti priemone savo valiai įvykdyti. Asilo žandikaulis čia tampa daugiau nei tik kaulas – jis virsta teismo įrankiu. Kažkas tokio žemo, kad net neatrodo vertas minėti, bet iš jo padaroma pergalė prieš šimtus karių.
Tuo pačiu tai ir priminimas, kokie trapūs yra žmogaus pasiekimai. Ši pergalė neišgelbsti Samsono, nes jis pats negeba būti ištikimas savo pašaukimui. Asilo žandikaulis gali įveikti tūkstantį vyrų, bet negali išgydyti Samsono širdies.
„Širdies negali išgydyti žandikaulis“ – tai metafora: galima laimėti mūšį, bet pralaimėti savo vidų. Asilo žandikaulis išgelbsti jį iš vienos situacijos, bet neužpildo jo gyvenimo prasmės. Jis išlieka prieštaringas, vienišas, blaškomas tarp Dievo dovanos ir savo paties silpnybių. Troškulys čia – fizinis ženklas vidinio alkio. Ir tai dažnas Biblijos motyvas: žmonės trokšta ne tik vandens, bet ir krypties, paguodos, Dievo artumo. Samsonas gauna vandenį, bet jo gyvenimo kelias lieka kreivas.
Po šio mūšio su asilo žandikauliu Samsonas dar ilgai gyvena ir teisėjauja Izraelyje. Teisėjų knygoje sakoma: „Jis teisė Izraelį dvidešimt metų“ (Ts 15, 20). Bet tas didysis jo žygdarbis tampa lūžio tašku – ne kaip šlovės viršūnė, bet kaip pradžia kelio žemyn.
Jis vis dar stiprus, vis dar turi Dievo dovanotą jėgą. Bet jo vidus – pasimetęs, linkęs į pavojingus santykius, kerštingas. Ir štai vieną dieną jo gyvenime pasirodo Delila – moteris, kurią filistinai papirko, kad išgautų Samsono stiprybės paslaptį.
Po kelių nesėkmingų bandymų Delilai vis dėlto pavyksta jį pergudrauti. Ji iškamantinėja, o jis galiausiai išduoda – jo jėga slypi tame, kad niekada nebuvo nukirpti jo plaukai. Ji jam užmigus nukerpa plaukus, ir filistinai suima jį. Samsonas galvoja, kad kaip visada išsigelbės, bet šįkart Dievo jėga jau pasitraukusi.
Jį suima, išduria akis ir įkalina. Jis tampa pažeminimo simboliu – stipruolis, virtęs aklu kaliniu. Bet kalėjime jo plaukai ima atauginėti. Ir vieną dieną, kai filistinai surengia puotą savo dievui Dagonui ir išsiveda Samsoną kaip gyvą trofėjų, jis paprašo būti priglaustas prie šventyklos kolonų. Tada sušunka Dievui paskutinį kartą – prašo dar sykį duoti jam jėgos. Ir tą jėgą gauna.
Samsonas rankomis pastumia šventyklos kolonas, griūna visas pastatas ir palaidoja po savimi tūkstančius filistinų ir save. Jo mirtis, kaip ir jo gyvenimas – drastiška, kupina jėgos ir skausmo. Biblijoje sakoma: „Žuvusiuosius, kuriuos jis užmušė savo mirtimi, buvo daugiau negu tuos, kuriuos užmušė per savo gyvenimą“ (Ts 16, 30).
Tai istorija apie žmogų, kuris niekada nebuvo visiškai savas nei Dievui, nei sau pačiam. Jo dovanos buvo didelės, bet siela – kupina prieštarų. Net jo paskutinė pergalė yra kartu ir savižudybė. Jis laimi, bet žūsta. Iš pradžių jis griebia asilo žandikaulį – atsitiktinį ginklą. Pabaigoje – pastato kolonas, ir viskas griūna.
Tarp šių dviejų momentų – visa žmogaus drama: dovana, jėga, geismas, apgavystė, pažeminimas ir malda. Samsonas lieka kaip gyvas paradoksas – ir Dievo įrankis, ir savo paties nelaimė.