Vario gyvatės istorija, užrašyta Skaičių knygoje, yra dramatiškas epizodas iš izraelitų klajonių dykumoje laikotarpio, atskleidžiantis Dievo teismą, gailestingumą ir išgelbėjimo planą. Ji prasideda Zino dykumoje, kai izraelitai, pavargę nuo klajonių po išėjimo iš Egipto, vėl pradėjo murmėti prieš Dievą ir Mozę. Jie skundėsi maisto trūkumu, vadindami Dievo duotą maną „niekingu maistu“. Dėl šio neklusnumo ir netikėjimo Dievas siuntė „ugningas gyvates“, kurių įkandimai buvo mirtini, ir daug izraelitų mirė. „Viešpats siuntė tarp žmonių ugningas gyvates, kurios juos kandžiojo, ir daug izraelitų mirė“ (Sk 21, 6).
Liaudžiai atgailavus ir prašant Mozės užtarimo, Dievas davė neįprastą nurodymą: „Padaryk ugningą gyvatę ir užkelk ją ant stulpo. Kiekvienas, ką gyvatė įkandė, pažvelgs į ją ir liks gyvas“ (Sk 21, 8). Mozė, Dievo įsakytas, pagamino gyvatę iš vario – patvaraus metalo, galimai pasirinkto dėl savo ilgaamžiškumo ir blizgesio, simbolizuojančio Dievo amžinąją ištikimybę. Jis užkėlė ją ant stulpo, ir visi, kurie, nepaisydami skausmo ar abejonės, pažvelgdavo į vario gyvatę tikėdami Dievo pažadu, būdavo išgydyti. „Mozė padarė vario gyvatę ir užkėlė ją ant stulpo. Jei gyvatė ką įkandėdavo, tas pažvelgdavo į vario gyvatę ir likdavo gyvas“ (Sk 21, 9).
Ši gyvatė nebuvo magiškas talismanas – jos galia slypėjo Dievo įsakyme ir žmonių tikėjime. Paradoksalu, kad gyvatė, simbolizavusi nuodėmę ir mirtį, tapo išgydymo įrankiu, atspindėdama Dievo gebėjimą paversti prakeikimą palaiminimu. Jėzus vėliau Naujajame Testamente šią istoriją siejo su savo kryžiaus auka, sakydamas: „Kaip Mozė iškėlė gyvatę dykumoje, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–15). Kaip izraelitai buvo išgelbėti žvelgdami į vario gyvatę, taip tikintieji išgelbstimi tikėdami Jėzumi ant kryžiaus.
Tačiau istorija tuo nesibaigė. Laikui bėgant izraelitai ėmė garbinti vario gyvatę, pavadindami ją „Nehuštanu“ ir degindami jai smilkalus, paversdami Dievo duotą simbolį stabu. VIII a. pr. Kr. karalius Ezekijas, vykdydamas religines reformas, sunaikino vario gyvatę, kad sustabdytų stabmeldystę. „Jis sunaikino vario gyvatę, kurią buvo padaręs Mozė, nes iki to laiko izraelitai degino jai smilkalus ir vadino ją Nehuštanu“ (2 Kar 18, 4). Šis veiksmas pabrėžė, kad tikrasis garbinimas skirtas Dievui, o ne Jo simboliams.
Vario gyvatės istorija moko apie Dievo gailestingumą, tikėjimo svarbą ir pavojų iškreipti šventus dalykus. Ji lieka giliu Kristaus kryžiaus pirmavaizdžiu, kviečiančiu žvelgti į Jėzų tikėjimu, kad rastume išgelbėjimą.