Biblijoje dykumos yra ir geografinės vietovės ir teologiniai simboliai, rodantys išbandymus, Dievo artumą, apsivalymą ir dvasinį atsinaujinimą. Dykumos, kaip atšiaurios ir tuščios erdvės, buvo vietos, kur žmogus susidurdavo su savo ribotumu, priklausomybe nuo Dievo ir Jo ištikimybe. Jos simbolizuoja klajones, izoliaciją, bet kartu ir Dievo vedimą per sunkumus. Pavyzdžiui, izraelitai 40 metų klajojo dykumoje, mokydamiesi pasitikėti Dievu (Sk 14, 33–34). Dykumos taip pat buvo atsiskyrimo ir maldos vietos – Jėzus 40 dienų pasninkavo dykumoje, ruošdamasis savo misijai (Mt 4, 1–11). Dvasiškai dykuma atspindi sielos tuštumą, kurią užpildo Dievo malonė, kaip skelbia Izaijas: „Dykuma ir sausa žemė džiūgaus, tyrla žydės kaip lelija“ (Iz 35, 1). Naujajame Testamente dykuma siejama su atgaila, nes Jonas Krikštytojas skelbė „dykumos balsu“ (Mt 3, 3), kviesdamas tautą atsinaujinti.
Svarbiausios dykumos Biblijoje
Toliau pateikiamos Biblijoje minimos dykumos, išdėstytos pagal jų reikšmę izraelitų ir krikščionių tikėjimo istorijoje, pradedant nuo svarbiausios. Be Sinajaus, Zino ir Negevo, įtrauktos kitos svarbios dykumos, tokios kaip Judėjos ir Paran dykumos.
1. Sinajaus dykuma
Vieta: Sinajaus pusiasalyje, Egipte, tarp Raudonosios jūros ir Sinajaus kalno.
Dabartinė situacija: Atšiauri dykuma, piligrimystės vieta prie Sinajaus kalno ir Šv. Kotrynos vienuolyno.
Svarba: Sinajaus dykuma yra izraelitų klajonių po Išėjimo iš Egipto centras, kur Dievas vedė savo tautą, mokydamas paklusnumo ir duodamas Įstatymą. Čia Mozė gavo Dešimt įsakymų, o tauta patyrė Dievo išbandymus ir stebuklus.
Citata: „Viešpats vedė mus per didžiąją ir baisią dykumą“ (Įst 8, 15).
Įvykiai:
- Klajonės po Išėjimo: Po Raudonosios jūros perėjimo izraelitai klajojo Sinajaus dykumoje, kur Dievas siuntė maną, putpeles ir vandenį iš uolos, rūpindamasis tauta (Iš 16–17).
- Sandoros sudarymas: Prie Sinajaus kalno Dievas davė Mozei Dešimt įsakymų ir sudarė Sandorą su Izraeliu, įtvirtindamas jų, kaip Dievo tautos, tapatybę (Iš 19–20).
- Aukso veršio nuodėmė: Dykumoje izraelitai nusikalto, garbindami aukso veršį, kas atskleidė jų neklusnumą ir Dievo gailestingumą (Iš 32).
- Dievo buveinė: Dykumoje buvo pastatyta Sandoros palapinė, simbolizavusi Dievo buvimą tarp tautos (Iš 25–27).
2. Judėjos dykuma
Vieta: Pietryčių Izraelyje, tarp Jeruzalės ir Negyvosios jūros.
Dabartinė situacija: Atšiauri dykuma, su archeologinėmis vietomis, tokiomis kaip Masada, ir vienuolynais.
Svarba: Judėjos dykuma yra Jono Krikštytojo pamokslavimo ir Jėzaus pasninko vieta, simbolizuojanti atgailą, pasiruošimą ir dvasinį mūšį.
Citata: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią’“ (Mt 3, 3).
Įvykiai:
- Jono Krikštytojo misija: Jonas skelbė atgailą Judėjos dykumoje, kviesdamas tautą ruoštis Mesijo atėjimui ir krikštijo Jordano upėje (Mt 3, 1–6).
- Jėzaus gundymas: Po krikšto Jėzus 40 dienų pasninkavo dykumoje, kur buvo gundomas šėtono, bet nugalėjo, parodydamas paklusnumą Dievui (Mt 4, 1–11).
- Atsiskyrėlių buveinė: Dykuma buvo prieglobstis pranašams ir atsiskyrėliams, tokiems kaip esėnai, gyvenusiems Kumrane, kur rasti Negyvosios jūros rankraščiai.
- Dovydo prieglobstis: Dovydas slėpėsi Judėjos dykumoje, bėgdamas nuo Sauliaus, ir čia kūrė psalmes, išreikšdamas pasitikėjimą Dievu (1 Sam 23–24).
3. Zino dykuma
Vieta: Pietų Izraelyje, netoli Kadeš-Barnėjos, tarp Sinajaus ir Negevo dykumų.
Dabartinė situacija: Atšiauri, retai gyvenama teritorija, dalis Negevo regiono.
Svarba: Zino dykuma buvo izraelitų klajonių dalis, kur jie patyrė Dievo rūpestį, bet ir bausmę už neklusnumą. Čia Mozė nusidėjo, smogdamas uolai, užuot kalbėjęs (Sk 20, 11).
Citata: „Jie keliavo per Zino dykumą… ir sustojo Kadeše“ (Sk 20, 1).
Įvykiai:
- Kadeš-Barnėja: Zino dykumoje izraelitai apsistojo Kadeše, kur siuntė žvalgus į Kanaaną. Jų netikėjimas lėmė 40 metų klajones (Sk 13–14).
- Mirjamos mirtis: Kadeše mirė Mozės sesuo Mirjama, o tauta vėl skundėsi dėl vandens trūkumo (Sk 20, 1).
- Mozės nuodėmė: Mozė, užuot kalbėjęs uolai, smogė jai, todėl Dievas neleido jam įžengti į Pažadėtąją Žemę (Sk 20, 7–12).
- Vario gyvatė: Dėl tautos murmėjimo Dievas siuntė gyvates, bet Mozė, Dievo nurodymu, padarė vario gyvatę, kuri gydė įkirstuosius – Kristaus kryžiaus pirmavaizdį (Sk 21, 6–9).
4. Negevo dykuma
Vieta: Pietų Izraelyje, apimanti didelę dalį regiono iki Elato.
Dabartinė situacija: Iš dalies apgyvendinta, su moderniomis oazėmis, tačiau vis dar atšiauri.
Svarba: Negevas buvo Abraomo ir izraelitų gyvenimo dalis, simbolizuojanti Dievo pažadų išsipildymą per vaisingumą dykumoje.
Citata: „Dievas buvo su berniuku, ir jis užaugo; jis gyveno dykumoje“ (Pr 21, 20).
Įvykiai:
- Abraomo gyvenimas: Abraomas gyveno Negeve, kur sudarė sandorą su filistinais prie Beršebos šulinio, simbolizuodama taiką ir Dievo palaiminimą (Pr 21, 22–34).
- Izmaelio klajonės: Hagara ir Izmaelis, išvaryti iš Abraomo namų, klajojo Negeve, kur Dievas juos išgelbėjo, atverdamas šulinį (Pr 21, 14–19).
- Izraelitų kelionė: Negevas buvo izraelitų klajonių dalis, jungianti Sinajų su Kanaanu, ir tapo jų paveldėta žeme (Joz 15, 21–32).
- Pranašiškos vizijos: Izaijas pranašavo, kad Negevas taps vaisingas, simbolizuodamas Dievo atkūrimą (Iz 35, 1–2).
5. Paran dykuma
Vieta: Sinajaus pusiasalyje ir pietų Jordanijoje, tarp Sinajaus ir Kanaano.
Dabartinė situacija: Atšiauri, retai gyvenama teritorija, dalis Sinajaus regiono.
Svarba: Paran dykuma buvo izraelitų klajonių ir Dievo rūpesčio vieta, taip pat Hagaro ir Izmaelio prieglobstis.
Citata: „Hagara išėjo ir klajojo Paran dykumoje“ (Pr 21, 21).
Įvykiai:
- Hagaros klajonės: Po išvarymo Hagara su Izmaeliu gyveno Paran dykumoje, kur Izmaelis tapo „lankininku“ ir Dievo pažadų paveldėtoju (Pr 21, 20–21).
- Izraelitų stovykla: Izraelitai klajojo Paran dykumoje, kur Mozė siuntė žvalgus į Kanaaną, o tautos netikėjimas lėmė Dievo bausmę (Sk 13, 3).
- Dievo vedimas: Paran dykuma buvo vieta, kur Dievo debesis vedė izraelitus, simbolizuodamas Jo buvimą ir rūpestį (Sk 10, 12).
- Dovydo prieglobstis: Dovydas slėpėsi Paran dykumoje, bėgdamas nuo Sauliaus, ir čia rado prieglobstį (1 Sam 25, 1).
Biblijoje dykumos yra išbandymų, Dievo vedimo ir dvasinio atsinaujinimo erdvės. Nuo Sinajaus, kur izraelitai gavo Sandorą, iki Judėjos, kur Jėzus nugalėjo gundymus, dykumos rodo žmogaus priklausomybę nuo Dievo. Jos kviečia mus ieškoti Dievo malonės net tuštumoje, žadėdamos, kad „dykuma žydės“ Jo karalystėje (Iz 35, 1). Dykumos lieka gyvos kaip tikėjimo kelionės simboliai, vedantys į dvasinį atgimimą ir amžinąjį gyvenimą.