Teoetika (gr. Θジュオηθική, Theoēthikē) – tai etikos šaka, grindžiama Dievo principais, teologiniu požiūriu ir šventaisiais raštais, siekianti nustatyti, kas yra moralu ir teisinga pagal dieviškąją valią. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas) ir ēthikē (etika, moralė). Teoetika pabrėžia, kad moralinės normos kyla ne tik iš žmogaus proto ar visuomenės susitarimų, bet iš Dievo, kaip aukščiausio gėrio ir teisingumo šaltinio.
Terminas įvairiose kalbose atspindi šią idėją:
- Graikiškai: Θεοηθική (Theoēthikē) – originalus terminas, jungiantis teologiją ir etiką.
- Lotyniškai: Theoethica – klasikinis sudurtinis žodis.
- Angliškai: Theoethics – retas, dažniau vartojami theological ethics arba divine ethics.
- Prancūziškai: Théoéthique – naudojamas teologiniame kontekste.
- Vokiškai: Theoethik – akademinis terminas.
- Itališkai: Teoetica – vartojamas religinėje filosofijoje.
- Ispaniškai: Teoética – tiesioginis vertimas.
- Rusiškai: Теоэтика (Teoetika) – naudojamas teologijoje ir etikoje.
Teoetika skiriasi nuo sekuliarios etikos, kuri remiasi racionalizmu ar utilitarizmu, nes ji moralę grindžia Dievo įstatymais, šventaisiais raštais ar religine tradicija. Ji dažnai siejama su krikščionių, judaizmo ar islamo etikos sistemomis, tačiau gali būti taikoma ir kitoms teistinėms tradicijoms.
Teoetikos šaknys glūdi senovės religinėse tradicijose, kuriose moralė buvo neatsiejama nuo Dievo valios. Judaizme Dešimt įsakymų (Iš 20, 1–17) tapo teoetikos pagrindu, nustatydami moralinius principus, kylančius iš Dievo sandoros su Izraeliu. Krikščionybėje Jėzaus mokymas, ypač Kalno pamokslas (Mt 5–7), išplėtojo teoetinę perspektyvą, pabrėždama meilę Dievui ir artimui kaip aukščiausią moralės principą.
Terminas teoetika kaip specifinis apibrėžimas atsirado vėliau, XIX–XX a., kai teologai ir filosofai pradėjo sistemingai nagrinėti etikos ir teologijos sąveiką. Pavyzdžiui, šv. Augustinas savo veikale Apie krikščioniškąjį mokymą teigė, kad tikra moralė kyla iš Dievo meilės, o šv. Tomas Akvinietis Summa Theologica sujungė aristoteliškąją dorybių etiką su krikščioniškais principais, pabrėždamas dieviškąjį įstatymą.
XX a. teoetika tapo svarbi dialoge tarp religijos ir modernios visuomenės. Tokie teologai kaip Dietrichas Bonhoefferis, Reinholdas Niebuhras ir popiežius Jonas Paulius II nagrinėjo, kaip teoetiniai principai gali būti taikomi šiuolaikiniams iššūkiams, pvz., karui, socialiniam teisingumui ar bioetikai.
Teoetika padeda tikintiesiems ir visuomenei orientuotis moraliniuose klausimuose, remiantis Dievo valia. Ji atsako į klausimus: kas yra teisinga? Kaip gyventi pagal Dievo planą? Kaip suderinti tikėjimą su šiuolaikinio pasaulio iššūkiais? Anot teologo Stanley Hauerwaso, „teoetika yra ne tik taisyklių rinkinys, bet gyvenimo būdas, atspindintis Dievo karalystę.“
Pagrindinės teoetikos paskirtys:
- Moralinio orientyro suteikimas: Teoetika siūlo moralinius principus, kylančius iš šventųjų raštų, tradicijos ir Dievo įsakymų.
- Tikėjimo ir gyvenimo sujungimas: Ji padeda tikintiesiems taikyti savo tikėjimą kasdienėse situacijose, nuo asmeninių sprendimų iki visuomeninių klausimų.
- Dialogas su modernumu: Teoetika nagrinėja šiuolaikinius etinius iššūkius (pvz., genų inžineriją, karą, ekologiją) per teologinę prizmę.
- Bendruomenės stiprinimas: Teoetiniai principai skatina bendruomeninį gyvenimą, pagrįstą meile, teisingumu ir atjauta.
Teoetikos idėjos atsispindi įvairių teologų ir šventųjų raštų mintyse:
- Šv. Augustinas: „Mylėk Dievą ir daryk, ką nori, nes tikroji meilė niekada neves į nuodėmę.“ (Traktatai apie Jono laišką)
- Jėzus Kristus: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi […] ir savo artimą kaip save patį.“ (Mt 22, 37–39)
- Dietrichas Bonhoefferis: „Krikščioniška etika yra ne taisyklių laikymasis, bet sekimas Kristumi pasaulyje.“ (Etika)
- Popiežius Jonas Paulius II: „Laisvė be tiesos tampa savivale, o tiesa randama Dievo įstatymuose.“ (Veritatis Splendor)
Istorijos apie teoetiką
Dietrichas Bonhoefferis: pasipriešinimas per tikėjimą
XX a. vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis tapo teoetikos įsikūnijimu, kai Antrojo pasaulinio karo metu pasipriešino nacizmui. Jo knygoje Etika jis teigė, kad krikščioniška moralė reikalauja veikti pagal Dievo valią, net jei tai reiškia rizikuoti gyvybe. Bonhoefferis prisijungė prie sąmokslo prieš Hitlerį, slapta padėjo žydams ir buvo suimtas. 1945 m., likus kelioms savaitėms iki karo pabaigos, jis buvo pakartas Flossenbiurgo koncentracijos stovykloje. Jo gyvenimas rodo, kaip teoetika gali įkvėpti drąsą ir moralinį pasipriešinimą net tamsiausiais laikais.
Šv. Pranciškus Asyžietis: meilė kūrinijai
XIII a. šv. Pranciškus Asyžietis gyveno pagal teoetinį principą, kad Dievo meilė apima visą kūriniją. Atsisakęs turtų, jis rūpinosi vargšais, ligoniais ir gamta, vadindamas saulę „broliu“ ir mėnulį „seserimi“. Jo Saulės giesmė šlovina Dievą per gamtos grožį ir moko, kad tikra moralė kyla iš dėkingumo Kūrėjui. Pranciškaus gyvenimas įkvėpė šiuolaikinę ekologinę etiką, ypač popiežiaus Pranciškaus encikliką Laudato Si’, kuri teoetikos pagrindu ragina saugoti mūsų „bendrus namus“.
Rabinas Akiva: meilė kaip įstatymo širdis
II a. žydų rabinas Akiva, vienas žymiausių Toros mokytojų, teigė, kad pagrindinis Dievo įsakymas yra „mylėti savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18). Kai romėnai uždraudė Toros mokymą, Akiva nepakluso, teigdamas, kad Dievo įstatymas yra aukščiau už žemiškąją valdžią. Už tai jis buvo kankinamas ir nužudytas, bet jo mokymas apie meilę kaip moralės pagrindą išliko judaizmo teoetikos šerdimi. Akivos istorija rodo, kaip teoetika gali įkvėpti moralinį tvirtumą net persekiojimų metu.
Teoetika išlieka aktuali šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame moraliniai klausimai – nuo bioetikos iki socialinio teisingumo – reikalauja gilių atsakymų. Ji siūlo alternatyvų principą, kad moralė kyla iš Dievo, ir padeda spręsti sudėtingus klausimus, tokius kaip abortas, eutanazija ar karas. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus enciklikoje Laudato Si’ remiasi teoetiniais principais, ragindamas saugoti gamtą kaip Dievo kūriniją. Teoetika taip pat skatina dialogą tarp religijų, nes meilės, teisingumo ir atjautos principai yra bendri daugeliui tikėjimų.
Teoetika įkvepia tikinčiuosius ir visuomenę gyventi pagal aukštesnius moralinius standartus, net kai tai reikalauja aukos. Kaip Dietrichas Bonhoefferis rašė: „Ne mūsų darbai, bet Kristaus buvimas mumyse daro mus teisiais.“ Teoetika kviečia ne tik sekti taisyklėmis, bet ir gyventi taip, kad mūsų veiksmai atspindėtų Dievo meilę.