Pasauliui grimztant į vandenį, Nojus laukė. Ne žinių, ne saulės, bet ženklo. Ir kai balandis sugrįžo su alyvų šakele snape, tai nebuvo tik žiniutė apie sausą žemę. Tai buvo ženklas, kad Dievo rūstybė užleido vietą gailestingumui. Kad gyvybė dar kartą pakviesta grįžti.
Balandis Biblijoje nėra vien paukštis. Tai ne gamtos detalė, o Dvasios pasiuntinys. Kai Kristus išbrido iš Jordano vandenų, ant Jo nusileido Šventoji Dvasia, regima balandžio pavidalu. Šis vaizdinys tapo vienu iš seniausių krikščioniškosios ikonografijos ženklų. Ne todėl, kad balandis būtų šventas pats savaime, bet todėl, kad jis reiškia tai, kas nematoma: Dvasios tylą, lengvumą, nusileidimą be prievartos.
Vanduo ir balandis – abu siejami su krikštu. Vienas nuplauna, kitas liudija, kad po nuplovimo ateina naujas kvėpavimas. Šventoji Dvasia nenusileidžia ant netyrų – Ji pasilieka ten, kur širdis jau perplauta. Balandis, sugrįžtantis po tvano, ir balandis, leidžiantis Dvasią iš dangaus – abu yra tos pačios logikos ženklai: Dievas nepalieka. Jis kviečia pradėti iš naujo.
Kai kuriose senosiose bažnyčiose Eucharistija būdavo laikoma specialiose metalinėse talpose, pagamintose balandžio pavidalu. Šios kabodavo virš altoriaus. Tai nebylus priminimas: tas pats, kuris nusileido ant Kristaus, dabar pasilieka čia – virš Duonos ir tarp žmonių.
Balandis – ne garsus, ne grėsmingas, ne arogantiškas. Jis ateina tyliai. Kaip Dvasia. Kaip malonė. Kaip atsakas į Nojaus kantrybę ir Kristaus klusnumą. Jis neša žinią, bet nekalba. Jo ženklas – paprastas: žaluma snape, šešėlis virš galvos, buvimas ten, kur Jo laukia.