Apaštalo Jono žodžiai skamba kaip nuosprendis: „Visa pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). Tai nėra vien poetiška metafora. Tai teologinė diagnozė – aiški ir be pagražinimų. Pasaulis, toks, koks jis yra po nuopuolio, nebėra neutralus. Jame veikia jėga, kuri priešinga Dievui. Ir žmogus atsiduria šioje įtampoje – ne stebėtojo, o kovotojo pozicijoje.
Nuo pirmųjų puslapių Šventajame Rašte regime kovą: gyvatė sode, Kaino ranka prieš Abelį, Babelio bokštas, auksinis veršis, karaliai, pamiršę Viešpatį. Ir vis iš naujo – žmogus susiduria su pagunda tapti savo paties dievu. Tai kova, kuri nepasibaigė ir šiandien. Ji tęsiasi kiekvienoje širdyje, kiekvienoje epochoje, kiekviename pasirinkime tarp tiesos ir patogumo, ištikimybės ir savanaudiškumo, gyvenimo ir mirties.
Ši kova – ne tik moralinė. Ji dvasinė. Krikščionio gyvenimas nėra ramus ėjimas maldos keliu. Tai frontas. Neatsitiktinai Paulius ragina apsiginkluoti: tiesos diržu, tikėjimo skydu, išganymo šalmu. Ne grožiui, bet išlikimui.
Žmogus, kaip rašoma, tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, sugeba išlaikyti vienybę savyje. Nes pavergtas pasaulis bando tą vienybę išardyti – per išsiblaškymą, geidulius, tuštybę, baimę. Žmogaus vidus tampa mūšio lauku. Ir net pats geriausias, jei pasitiki vien savimi, galiausiai krinta. Vien tik malonė leidžia ne tik atsilaikyti, bet ir atpažinti, kur kova vyksta.
Tai nėra pesimizmas. Tai budrumas. Tik žinodamas, kur yra pavojus, gali saugoti tai, kas brangu. Tik matydamas, kad pasaulis nešamas į nuokalnę, žmogus supranta, kodėl Evangelija vadinama Geroji Naujiena. Tai ne graži istorija. Tai išlaisvinimo žinia. Nes jei pasaulis būtų teisingas ir šviesus iš prigimties, kam reikėtų Gelbėtojo?
Bet Gelbėtojas atėjo. Ne į neutralų pasaulį, o į priešišką teritoriją. Į pavergtą žemę, kad per Kristaus kryžių pradėtų išlaisvinimą – iš vidaus, iš širdies, per malonę, kuri stipresnė už tamsą. Ir ši kova, kurią kovoja kiekvienas tikintysis, nėra beprasmė. Nes jau žinome, kas galiausiai laimi.