Evangelijoje Jėzus kalba aiškiai: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.“ Šie žodžiai nėra kultūrinės nuorodos ar senovinis paprotis – tai tiesioginis Kristaus mokymas, atspindintis Jo požiūrį į santuoką kaip negrįžtamą Sandorą. Ne tik tarp dviejų žmonių, bet tarp žmogaus ir Dievo. Todėl Bažnyčia nesuteikia teisės laužyti to, ką pats Dievas sujungė.
Santuoka katalikų tikėjime yra ne vien susitarimas ar bendras gyvenimas. Tai ženklas – Kristaus ir Bažnyčios ištikimybės ženklas. Tad kai žmogus, būdamas jau susituokęs, sudaro antrą civilinę sąjungą, jis atsiduria tokioje gyvenimo padėtyje, kuri prieštarauja šiam ženklui. Tai nėra tik asmeninis pasirinkimas. Tai – visuomeninis, bažnytinis, sakramentinis veiksmas, kuris prieštarauja Evangelijos logikai.
Bažnyčia čia nestovi kaip teisėjas, ieškantis bausmės. Ji laikosi savo Mokytojo žodžio. Todėl žmonės, kurie sudarė antrą santuoką be pirmosios anuliavimo, negali priimti Komunijos – ne todėl, kad jie atstumti, bet todėl, kad jie gyvena tokioje būklėje, kuri nesuderinama su sakramentine vienybe su Kristumi. Komunija reikalauja, kad žmogaus gyvenimas būtų susitaikęs su tuo, ką Komunija reiškia – visišką ištikimybę Dievui ir Jo Bažnyčiai.
Vis dėlto Bažnyčia neatmeta. Ji kviečia ieškoti išeičių. Kai kurie santuokos ryšiai gali būti paskelbti negaliojančiais, jei nuo pat pradžių trūko būtinų sąlygų. Tais atvejais, kai santuoka iš tikrųjų buvo, tačiau žmonės po išsiskyrimo pradeda gyventi su nauju asmeniu, Evangelijos kvietimas lieka tas pats: atgaila, gailestis ir, jei įmanoma, gyvenimas kaip brolis ir sesuo – visiškai susilaikant.
Tai skamba sunkiai. Ir tai iš tiesų yra sunki tiesa. Bet ne žiauri. Ji kviečia į kryžių, į atsisakymą, į šventumą. Bažnyčia čia nesiūlo lengvų atsakymų, bet siūlo kelią, kuris nesibaigia atstūmimu. Siūlo ištikimybės Kristui kelią, kuris kartais veda per tylą, ašaras ir pasiaukojimą. Bet tas kelias – tikras. Ir Dievo Žodis jame – neišdildomas.