Tiesa religijoje yra kvietimas į santykį: su Dievu, su savimi, su pasauliu. Krikščioniškoje tradicijoje tiesa visų pirma yra asmuo – Jėzus Kristus, kuris sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6). Tai reiškia, kad tiesa nėra vien dalykas, kurį žinai, bet asmuo, su kuriuo gyveni.
Religinė tiesa jungia pažinimą su meile. Ji nėra šaltas žinojimas, bet šviesa, kuri skverbiasi į visą žmogaus būtį – protą, širdį, sąžinę. Tikra tiesa išlaisvina. Ne spaudimu, bet atpažinimu. Ji parodo, kas žmogus yra, koks yra Dievas, ir kokie jų ryšiai.
Biblinėje tradicijoje tiesa dažnai siejama su ištikimybe. Dievas yra „tiesus“, nes Jis nesikeičia, nemeluoja, Jo pažadai nesubliūkšta. Tiesa – tai ne tik tai, kas teisinga, bet tai, kas patikima. Tai, kuo galima remtis net tada, kai pasaulis svyruoja. Dėl to psalmėse dažnai sakoma: „Tavo tiesa – iki dangaus“, „Tu ištikimas savo sandorai“.
Tiesa religijoje nėra nuomonė. Ji taip pat nėra balsavimu nusprendžiamas dalykas. Ji kyla ne iš daugumos pritarimo, bet iš Dievo prigimties. Ir vis dėlto tiesa nėra primetama – ji siūloma, kviečiama priimti. Dievas ne grūda tiesą, o kviečia į ją žengti. Tai kelias, o ne tikslas; gyvenimas, o ne sąrašas.
Tačiau tiesa visada reikalauja atsako. Jos neįmanoma žinoti abejingai. Jei pažinai, turi keistis. Jei matai, nebegali apsimesti. Todėl Evangelijoje Pilotas, stovėdamas prieš Jėzų, ištaria: „Kas yra tiesa?“ Bet nebelaukia atsakymo. Nes kartais tiesa stovi priešais akis – ir vienintelis būdas jos išvengti yra atsisakyti matyti.
Krikščioniškoji tiesa atsiskleidžia kryžiuje. Ten, kur pasaulis mato pralaimėjimą, Dievas rodo išganymą. Tai ne patogi tiesa. Ji trikdo, žeidžia puikybę, kviečia perkeisti širdį. Bet būtent tokia tiesa gydo. Ji ne tik parodo žaizdą, bet tampa vaistu.
Tiesa religiniu požiūriu nėra skirta tik žinoti. Ji skirta būti. Būti sąžiningam, būti nuolankiam, būti ištikimam, būti šviesoje. Ir tik tas, kuris gyvena tiesoje, gyvena Dievo akivaizdoje.