„Mylėk artimą kaip save patį“ – šis sakinys daug kam žinomas, bet retai įsisąmoninamas iki galo. Tikėjimo ir žmogiškumo gelmė atsiskleidžia tada, kai artimą pradedame matyti ne kaip atskirą asmenį „šalia manęs“, o kaip „kitą mane“. Ne mažiau tikrą, ne mažiau vertą, ne mažiau Dievo trokštamą.
Bažnyčios mokymas kalba paprastai, bet giliai: kiekvienas žmogus, be išimties, yra kitas aš. Tai nėra poetiškas palyginimas – tai etinis ir teologinis principas. Jei šitaip matytume, pasaulis keistųsi ne įstatymais, o žvilgsniu. Nes pagarba žmogui prasideda ne nuo taisyklių, o nuo to, kaip jį matai: kaip naštą ar kaip paslaptį; kaip pavojų ar kaip veidą.
Kiekvienas iš mūsų trokšta būti suprastas, priimtas, neišduotas. Bet ar taip pat žiūrime į kitą? Ar nebijome, kad kito skausmas tampa mums „nepatogumu“? O gal jo netektis – tik statistika? Tikra meilė prasideda tada, kai kito likimas ima rūpėti taip, tarsi jis būtų mano paties. Kai svetimas kūnas tampa savas. Kai kito ašaros liečia taip, lyg kristų ant mano rankų.
Biblijoje žodis „artimas“ neturi tautinės, rasinės, religinės ribos. Fariziejus paklausė Jėzaus: „Kas yra mano artimas?“ Ir Jėzus atsakė ne sąrašu, o palyginimu apie gailestingąjį samarietį – apie tą, kuris sustojo, kai kiti praėjo. Tikras artumas ne dokumentuose, o poelgyje. Ne priklausymuose, o širdyje.
Tačiau brolybė nėra automatinė. Ją griauna neapykanta, abejingumas, išankstiniai nusistatymai. Jokie įstatymai to nepašalins, jei viduje liks baimė, puikybė ar panieka. Tokią širdies nuostatą keičia tik meilė. Ne jausmas, o apsisprendimas. Ne simpatija, o žinojimas: šitas žmogus – kaip aš. Nes ir aš esu trapus, klystantis, ieškantis. Ir jei trokštu, kad man būtų atleista, kad manęs nepažemintų, kad mane išgirstų – turiu tą patį daryti kitam.
Kristus nesakė „gerbk artimą“, Jis sakė „mylėk“. Ir ne bet kaip – „kaip save patį“. Tai didžiulis reikalavimas. Bet ir didžiulė laisvė. Nes kai imi gyventi ne sau, bet kitam – atrandi, kad šitaip gyventi daug giliau.
Artimas – tai ne atsitiktinis praeivis. Tai veidrodis. Ne išorinis, bet vidinis. Kiekviename žmoguje slypi atspindys manęs – o manęs kiekviename žmoguje. Ir Dievas mato mus visus ne iš viršaus, bet kaip tėvas, kuris neturi mėgstamiausio vaiko. Visi – „aš“. Visi – Jo.