Katalikų Bažnyčioje kai kurios svarbiausios apeigos vyksta ne masių akivaizdoje, o tarsi Bažnyčios „plaučiuose“ – liturginėje tyloje, kur šventinamas pats pasaulio kvapas. Toks yra aliejaus pašventinimas. Tai ritualas ir teologinė drąsa tikėti, kad regimas pasaulis gali tapti Šventosios Dvasios įrankiu. Kad Dievas nori liesti žmones ne tik per žodį, bet ir per kvapą, pojūtį, patepimą.
Kas tai per aliejus?
Per Didžiojo ketvirtadienio rytą, dar prieš Paskutinės vakarienės minėjimą, vyskupas vadovauja krizmos Mišioms. Jų metu pašventinami trys aliejai:
- Krizma – kvapnus aliejus, maišytas su kvepalais, naudojamas Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Altorių pašventinimo metu.
- Ligonių aliejus – naudojamas Ligonių patepimo sakramente.
- Katechumenų aliejus – skirtas krikštijamųjų pasiruošimui.
Svarbiausias iš jų – šventoji krizma. Jos pašventinimas nėra tik malda. Tai beveik kaip sakramentas, nors ir neturintis tokio vardo. Bažnyčia tiki, kad į šį aliejų kviečiama pati Dvasia, kad jame būtų Dievo jėgos – gyvybę kuriančios, stiprinančios, apsaugančios.
Rytų tradicija – žodžiai, kurie verčia atsiklaupti
Rytų Bažnyčios apeigose, ypač Antiochijos liturgijoje, randame itin poetišką ir teologiškai tankią epiklezę – maldą, kuria kviečiama Šventoji Dvasia:
„Atsiųsk savo Šventąją Dvasią… ant šito aliejaus… ir jį pašventink, kad jis būtų: myronas šventas, myronas kunigiškas, myronas karališkas, džiaugsmingas patepimas, šviesos drabužis, išganymo apsiaustas, dvasinė dovana, sielos ir kūno pašventinimas, nepraeinanti laimė, neišdildomas antspaudas, tikėjimo skydas ir grėsmingas šalmas nuo visų Piktojo darbų.“
Tai ne paprastas aliejus. Tai – matomas ženklas neregimos kovos lauke. Tarsi kariui duodamas šalmas ir skydas. Tarsi kunigui uždedamos rankos. Tarsi ligoniui duodamas vaistas, bet su amžinybės doze.
Be šio aliejaus negalėtų vykti daugelis sakramentų. Vaikas be krizmos būtų pakrikštytas, bet nepaženklintas. Suaugęs žmogus be jos negalėtų būti sutvirtintas. Kunigas be jos nebūtų pateptas kunigu. Ligoniui be aliejaus būtų sunkiau tikėti, kad Dievas jį paliečia. Aliejus tampa sakramentinės malonės durimis – ne magija, bet tikros Dvasios kvėpavimu.
Be to, šie aliejai pašventinami ne kiekviename miestelyje atskirai. Jie siunčiami iš vyskupo rankų – tai ženklas, kad visa vyskupija yra vienas kūnas, veikiantis iš vieno šaltinio. Liturginė geografija čia svarbi: kiekvienas aliejaus lašas, paliečiantis žmogų, jau neša savyje Bažnyčios visumos kvėpavimą.
Kvapas, kuris išlieka
Aliejus skverbiasi. Jis lieka ant odos. Jis kvepia. Krizma – ypatingai. Ji primena, kad tikėjimas nėra tik abstrakti tiesa galvoje. Tai kūnu jaučiama dovana. Dievas, kuris tepa, kviečia būti „Kristaus kvapu pasaulyje“, kaip rašo apaštalas Paulius.
Aliejaus pašventinimas – tai pasiruošimas apeigoms. Tai tylus priminimas, kad Dvasia veikia per kūniškus ženklus. Kad ji renkasi patepti, o ne tik kalbėti. Kad tikėjimas neatskiriamas nuo pasaulio medžiagiškumo. Ir kad Dievas nebijo aliejaus – Jis juo džiaugiasi.