Advento penktadieniai – tai ypatingos dienos, kai tikintieji kviečiami į tylą, pasninką ir dvasinį susikaupimą, laukdami Kristaus gimimo. Nors šie penktadieniai nėra tokie griežti kaip Gavėnios metu, jie išlaiko atgailos ir susilaikymo dvasią, kuri yra viso Advento esmė.
Kada būna Advento penktadienis?
Adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, todėl priklausomai nuo metų, jame gali būti trys arba keturi penktadieniai. Kiekvienas jų – tai kvietimas sustoti, apmąstyti, pasiruošti Kristaus atėjimui ne tik į pasaulį, bet ir į savo gyvenimą.
„Būkite budrūs, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.“ (Mt 24, 42)
Pasninko ir susilaikymo tradicija
Advento penktadieniai nėra privalomo pasninko dienos pagal Bažnyčios įsakymus, tačiau Lietuvos vyskupų konferencija ir tradicija juos rekomenduoja laikyti atgailos dienomis, ypač:
– Susilaikant nuo mėsiškų valgių
– Aukojant maldą, tylą, gerus darbus
– Sąmoningai vengiant pertekliaus, linksmybių, triukšmo
Tokie veiksmai primena, kad laukimas neturi būti pasyvus – jis yra aktyvus širdies apsivalymas, kaip dvasinis advento kalendorius.
„Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus!“ (Mk 1, 3)
Penktadienis Bažnyčios tradicijoje visada buvo Jėzaus kančios ir aukos diena. Net per Adventą, kuris kupinas laukimo ir vilties, penktadienis išlieka atgailos diena, primindamas, kad Dievo atėjimas neatsiejamas nuo žmogaus atsivertimo.
Advento penktadieniai nėra liūdni – jie įtempia širdį laukimui, kviečia mažiau kalbėti, daugiau klausyti, mažiau vartoti, daugiau dalintis. Tai išvalymo laikas, kai žmogus ruošia vidų kaip tuščią ėdžias, kuriose gims Dievas.
„Naktis baigiasi, diena jau arti. Tad nusimeskime tamsos darbus ir apsigobkime šviesos ginklais.“ (Rom 13, 12)
Krikščionys laukia ne tik Kristaus gimimo minėjimo Kalėdose, bet ir Jo sugrįžimo laikų pabaigoje. Advento penktadieniai kviečia gyventi tarsi širdis būtų deganti žvakė, pasiruošusi būti šviesos liudytoja.
„Palaiminti tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius.“ (Lk 12, 37)
Advento penktadieniai – tai paprasti, bet galingi žingsniai į vidinį tylos kalną, kur gimsta Dievo balsas. Pasninkas čia nėra tik maisto susilaikymas – tai apsivalymas nuo triukšmo, skubos, puikybės, kad Kalėdos būtų ne vien išorinis šventimas, bet tikras Dievo įsikūnijimas širdyje.