Didysis penktadienis – viena reikšmingiausių dienų krikščioniškame liturginiame kalendoriuje. Tai diena, kai tikintieji visame pasaulyje susitelkia prisiminti ir apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią, nukryžiavimą ir mirtį. Ši diena nėra tik istorinės nelaimės paminėjimas – tai tikėjimo šerdis, momentas, kai Dievas, tapęs žmogumi, paaukojo savo gyvybę už žmonijos nuodėmes.
Ką darome per Didįjį penktadienį?
Didysis penktadienis – tai diena, kai tikintieji kviečiami išgyventi tai kūnu, protu ir dvasia. Krikščionių praktikoje ši diena pasižymi rimtimi, pasninku, malda ir kryžiaus pagerbimu.
1. Griežtas pasninkas ir susilaikymas nuo mėsos
– Pasninkas reiškia, kad galima valgyti tik vieną sotų valgį per dieną (ir du mažus, jei reikia, bet nesusidedančius į pilną).
– Susilaikymas nuo mėsos – nevalgoma mėsa (išskyrus žuvį).
– Privalomas visiems katalikams nuo 18 iki 60 metų.
– Susilaikymas nuo mėsos – nuo 14 metų.
Tai išorinis ženklas, parodantis vidinį atsivertimą, pagarbą Kristaus aukai ir solidarumą su Jo kančia.
2. Kryžiaus pagerbimas (liturginės pamaldos)
– Vakare tikintieji susirenka į Didžiojo penktadienio pamaldas – vienintelį kartą metuose, kai nevyksta šv. Mišios.
– Skaitomas Evangelijos pasakojimas apie Kristaus kančią pagal Joną (Jn 18–19 sk.).
– Tada vyksta Kryžiaus išaukštinimas ir pagerbimas – žmonės eina pabučiuoti ar paliesti kryžiaus, pagerbdami Jėzaus auką.
– Išdalijama Komunija, bet Eucharistija nėra konsekruojama tą dieną – ji paimama iš ankstesnės dienos.
3. Tylos ir rimties dvasia visą dieną
– Vengiama garsios muzikos, triukšmo, linksmybių, švenčių.
– Namų aplinka ir elgesys išreiškia dvasinį susikaupimą.
– Vengiama nereikalingų darbų ar pirkinių.
4. Kryžiaus kelio malda (Via Crucis)
– Daugelis tikinčiųjų meldžiasi Kryžiaus kelią – meditaciją apie 14 Jėzaus kančios stotelių.
– Tai apmąstymas apie tai, kaip Kristus ėjo keliu į Golgotą, su visu fiziniu ir dvasiniu skausmu.
5. Asmeninė malda, susitaikymas ir tyla
– Tai diena, kai kviečiama eiti išpažinties, melstis už save ir kitus.
– Tinka skaityti Jėzaus kančios pasakojimus iš Evangelijų, ypač pagal Joną.
– Daug kas stengiasi tą dieną praleisti be telefono, televizoriaus, socialinių tinklų.
6. Bažnyčioje altorius būna tuščias
– Viskas nuimta: nėra gėlių, staltiesių, žvakių.
– Bažnyčia skendi tyloje ir rimtyje – tai fizinis šios dienos išgyvenimo ženklas.
Kas įvyko Didįjį penktadienį?
Pasak Evangelijų, Jėzus buvo išduotas savo mokinio Judo Iskarijoto ketvirtadienio naktį, suimtas Alyvų kalne, naktį tardytas, o rytą atvestas pas romėnų valdytoją Poncijų Pilotą. Nors Pilotas nerasdavo jame kaltės, spaudžiamas minios ir žydų aukštųjų kunigų, jis galiausiai nusprendė Jėzų nuteisti.
„Tada jis atidavė jį jiems nukryžiuoti.“ (Jn 19, 16)
Jėzus buvo nuplaktas, pašaipiai apjuoktas su erškėčių vainiku ir priverstas nešti savo kryžių iki Golgotos – vietos už Jeruzalės sienų, kur buvo vykdomos mirties bausmės. Ten Jis buvo prikaltas prie kryžiaus tarp dviejų nusikaltėlių.
„Buvo apie trečią valandą, kai jie Jį nukryžiavo.“ (Mk 15, 25)
Jėzaus paskutinės valandos
Evangelijose aprašytos Jėzaus paskutinės valandos ant kryžiaus. Jis ištaria septynis žodžius, vadinamus septyniais kryžiaus sakiniais. Vienas iš jų – giliausias skausmo šauksmas:
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46; Ps 22)
Kitas – atleidimo malda net priešams:
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ (Lk 23, 34)
Ir dar vienas – vilties ir pasitikėjimo išpažinimas:
„Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ (Lk 23, 46)
Galiausiai Jėzus mirė apie devintą valandą (pagal žydų laiką – tai apie 15:00 val.), o tuo metu šventyklos uždanga plyšo pusiau – ženklas, kad Dievo ir žmogaus skyrimas nutrūko.
„Jėzus vėl sušuko skardžiu balsu ir atidavė dvasią. Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus ligi apačios.“ (Mt 27, 50–51)
Didysis penktadienis – vienintelė diena metuose, kai Katalikų Bažnyčioje nešvenčiamos šv. Mišios. Pamaldos susideda iš Dievo žodžio liturgijos, didžiųjų visuotinės maldos intencijų, kryžiaus pagerbimo ir Komunijos. Altorius lieka nuogas – be kryžiaus, be žvakių, be papuošimų.
Tą dieną Bažnyčia kviečia laikytis griežto pasninko ir susilaikymo nuo mėsiškų valgių. Tai išorinis ženklas, išreiškiantis vidinį susikaupimą ir liūdesį. Tikinčiųjų širdyse ši diena nėra šventė – tai liūdesio, tylos, tačiau ir vilties diena.
Jėzaus mirtis nėra vien bausmė ar tragedija – tai Dievo meilės veiksmas. Kristus, neturėdamas nuodėmės, paėmė žmonijos kaltę ir per savo auką atvėrė kelią į susitaikymą su Dievu.
„Jis mūsų ligas nešė, jis mūsų skausmus ant savęs ėmė. […] Jis buvo sužeistas dėl mūsų nusikaltimų.“ (Iz 53, 4–5)
Didysis penktadienis kviečia žmogų ne tik prisiminti kančią, bet ir pažvelgti į savo gyvenimo kryžius, į savo žaizdas ir kaltę. Tai diena, kai Evangelijos tampa asmeniniu iššūkiu: kaip aš atsakau į meilę, kuri dėl manęs buvo iki galo ištikima?
Tarp kryžiaus ir prisikėlimo
Didysis penktadienis veda į Didįjį šeštadienį – tylos dieną, o iš ten – į Velykų rytą. Tarp mirties ir prisikėlimo slypi laikas, kai atrodo, kad Dievas tyli, tačiau Jo darbas nesustoja. Kaip grūdas žemėje turi numirti, kad atneštų vaisių, taip ir Kristaus mirtis – tai vartai į naują gyvenimą.
„Jeigu kviečio grūdas, nukritęs į žemę, numirs, jis atneš gausių vaisių.“ (Jn 12, 24)
Didysis penktadienis primena, kad kryžius nėra pabaiga, o pradžia. Tai diena, kai žmogus kviečiamas į tylą, maldą, susitaikymą – ir į viltį, kuri ateina per kančią. Tai meilės, stipresnės už mirtį, liudijimas.