Kas slypi po paslaptingu sakiniu iš Psalmyno: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau“ (Ps 2,7)
Tai viena keisčiausių ir kartu giliausių eilučių Senajame Testamente. Skamba tarsi metafora, bet kartu labai asmeniškai: Dievas Tėvas tarsi kalba tiesiogiai kažkam, vadindamas Jį savo Sūnumi ir pareikšdamas: „šiandien aš Tave pagimdžiau“. Kyla klausimas – kaip tai suprasti? Juk Dievas neturi kūno, nėra motina. Kaip Jis gali „gimdyti“?
Iš pirmo žvilgsnio ši eilutė – tai karališko paskyrimo formulė. Psalmė 2-ji buvo giedama per žydų karaliaus intronizaciją. Kai naujas karalius pradėdavo valdyti, jis buvo laikomas Dievo „sūnumi“ simboline prasme – kaip Jo atstovas žemėje. Dievas pasakydavo: „Tu esi mano Sūnus“ – ne kaip biologinis tėvas, bet kaip karališkos galios suteikėjas.
Tačiau krikščioniškoje tradicijoje ši psalmė įgavo kur kas gilesnę ir dvasinę prasmę.
Kai Jėzus ateina į pasaulį, ši eilutė tampa raktu: Dievas Tėvas ne tik suteikia jam valdžią – Jis jį iš tikrųjų vadina Sūnumi. Ir ne bet kada, o „šiandien“ – ta šiandiena, kuri neturi kalendoriaus. Amžinybės šiandiena. Tai vadinama amžinuoju Sūnaus gimimu.
Dievas Tėvas „gimdo“ Sūnų ne kaip kūdikį gimdo motina, bet kaip Dievas per amžinybę kyla iš Dievo. Tai reiškia, kad Sūnus nebuvo kada nors atsiradęs, sukurtas ar prasidėjęs – Jis visada buvo su Tėvu, bet Jo kilmė – iš Tėvo. Tai amžinas, nepertraukiamas, nenutrūkstantis santykis. Tai ne įvykis laike, bet būsenos prigimtis.
Bažnyčios tėvai tai formulavo taip: „Gimęs, bet ne sukurtas, esantis vienos prigimties su Tėvu.“ Šie žodžiai nėra tuščia teologija – tai bandymas nusakyti kaip begalinis Dievas bendrauja pats su savimi: kaip Tėvas myli, gimdo ir dovanoja Sūnų – Žodį, kuris vėliau taps kūnu ir gyvens tarp mūsų.
Kai Paulius ir kiti apaštalai cituoja šią psalmę Naujajame Testamente, jie mato jos išsipildymą Jėzuje. Pavyzdžiui, laiške žydams rašoma:
„Dievas niekada nėra pasakęs nė vienam angelui: ‘Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau’.“ (Žyd 1,5)
Taigi tai ne apie bet ką – tai apie tikrą Sūnų, kuris per amžius gimsta iš Tėvo, o istorijoje tampa žmogumi.
O dabar įsivaizduok: Dievas, kuris yra grynas buvimas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, gimdo Sūnų ne vieną kartą, bet amžinai. Tai ne laiko momentas, o amžinas „dabar“, kuriame Tėvas dovanoja visa, ką turi, o Sūnus priima – ne mažiau, ne vėliau, ne silpniau.
Štai kodėl ši viena trumpa eilutė iš Psalmyno tapo vienu iš pagrindinių sakinių apie Jėzaus tapatybę. Ne vien dėl to, kad Jis buvo geras mokytojas ar stebukladarys, bet todėl, kad Jis – Sūnus, kuris nuo amžių gyvena iš Tėvo, o vieną dieną atėjo į pasaulį kaip žmogus, kad mes – net ir suklydę, pavargę, ieškantys – galėtume jį vadinti ne tik Karaliumi, bet ir Broliu.
Tad šis klausimas veda mus ne į biologiją, bet į amžiną slėpinį, kuris nepaaiškinamas matematiškai, bet atpažįstamas širdimi. Toks gimimas ne prasideda, ne baigiasi – jis visada vyksta. Ir kai mes sakome: „Tu esi mano Sūnus“, mes girdime atgal: „Tu esi mano vaikas.“