Vienas keisčiausių ir kartu prasmingiausių Evangelijos epizodų – tai pasakojimas apie žuvį su moneta burnoje, kurį randame Evangelijoje pagal Matą 17, 24–27. Ši scena, atrodanti tarsi praeinantis nutikimas, iš tiesų apima daug gilių simbolių: apie laisvę, nuolankumą, Dievo karalystę ir Dievo pasirūpinimą net pačiose netikėčiausiose vietose.
Viskas prasideda nuo to, kad Jėzus ir mokiniai atvyksta į Kafarnaumą – miestą Galilėjoje, kuriame Jėzus dažnai gyveno. Čia prie Petro prieina žmonės, renkantieji vadinamąjį šventyklos mokestį. Tai buvo pusės šekelio mokestis, kurį privalėjo mokėti visi žydų vyrai nuo 20 metų amžiaus (plg. Iš 30, 13–15), kad būtų išlaikoma Jeruzalės šventykla ir atliekamos aukos.
Evangelija pasakoja:
„Kai jie atėjo į Kafarnaumą, šventyklos mokesčio rinkėjai priėjo prie Petro ir paklausė:
– Ar jūsų mokytojas moka šventyklos mokestį?
Jis atsakė: – Taip.“ (Mt 17, 24–25)
Kai Petras grįžta į namus, Jėzus pats pakelia šią temą:
„Jėzus, jam dar neprasižiojus, paklausė: – Kaip tau atrodo, Simonai, iš ko žemės karaliai ima muitus ar mokesčius – iš savo vaikų ar iš svetimų?“
Petras atsakė: – Iš svetimų.
Jėzus jam tarė: – Vadinasi, vaikai atleisti.“ (Mt 17, 25–26)
Tai svarbus momentas. Jėzus, Dievo Sūnus, kalba apie save – kad Jam nereikia mokėti šventyklos mokesčio, nes Jis yra Dievo namų – šventyklos – paveldėtojas, tikrasis „karaliaus vaikas“. Tačiau…
Jėzus rodo nuolankumą ir išmintį. Nors neprivalo, Jis nusprendžia sumokėti mokestį – bet padaro tai ne įprastai, o stebuklingai:
„Bet kad jų nepapiktintume, eik prie ežero, užmesk meškerę, ir pirmą žuvį, kurią ištrauksi, atversk jai burną – ten rasi staterą (monetą). Paimk ją ir atiduok už mane ir už save.“ (Mt 17, 27)
Šis epizodas nepaprastas: Jėzus, kuris savo rankomis neduoda pinigų, parodo, kad Dievas gali pasirūpinti net žemiškais poreikiais pačiais netikėčiausiais būdais. Ir nors istorija baigiasi be aiškios išvados („Petro žuvis“ neparodoma), pats pasakojimas turi kelis lygmenis.
Simbolika ir prasmė
- Jėzus kaip šventyklos Viešpats
Jis parodo, kad yra daugiau nei šventyklos tarnas – Jis yra Tas, apie kurį kalba pati šventykla. Po kurio laiko Jėzus pasakys: „Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu“ – kalbėdamas apie savo kūną. - Dievo karalystės vaikai – laisvi
Tikrieji Dievo karalystės žmonės yra ne vergai, bet vaikai. Jie neturi „pirkti priėjimo prie Dievo“, nes Dievas juos priima kaip sūnus. - Dievas pasirūpina net per žuvį
Moneta žuvies burnoje – tai ženklas, kad Dievas gali pasirūpinti tikinčiuoju net per gamtą, net per atsitiktinumą. Tai kvietimas pasitikėti. - Nuolankumas svarbiau už teisumą
Nors Jėzus galėjo atsisakyti mokėti mokestį kaip Dievo Sūnus, Jis pasirinko ne konfrontaciją, o taiką. Kad nepapiktintų, kad išlaikytų ramybę.
Tai trumpa scena, bet joje slypi gilus išminties klodas. Ne kiekvienas stebuklas turi būti didingas – kartais užtenka monetos, žuvies ir paprasto paklusnumo, kad parodytum, jog tikėjimas nėra konfliktas, o tylus pasitikėjimas Tuo, kuris valdo ir šventyklą, ir jūrą, ir žuvies burną.
Ar Jėzus laukė, kol Petras žvejojo žuvį?
Pagal tekstą – atrodo, kad Jėzus nesiėmė stebuklo savo rankomis, nepadarė taip, kad moneta iškristų iš dangaus ar iš jo paties delno. Jis liepė Petrui eiti prie ežero, meškerioti ir pačiam ją rasti. Ir taip, atrodo lyg Jėzus… tiesiog laukė. Ir neaišku kiek laiko, nes neaišku, ar gerai kibo..
Ir čia slypi žavesys. Kodėl taip?
- Tai ne buvo greitas fokusas – Jėzus galėjo ištraukti monetą iš oro. Bet Jis niekada taip nedarė. Jo stebuklai visada įtraukdavo žmogų – mokinį, ligonį, moterį, žvejį. Net kai prisikėlė Lozorių, liepė žmonėms nuridenti akmenį. Jis galėjo viską vienas, bet jam rūpi procesas, o ne efektas.
- Petras turi įsitraukti – čia Jėzus duoda jam galimybę patirti stebuklą pačiam. Esi žvejys? Gerai – naudok meškerę. Dievo stebuklai ateina per tai, ką žmogus jau moka, bet kartu peržengia kasdienybės ribas.
- Ne efektyvumas, o simbolis – moneta iš kišenės būtų patogu, bet neparodytų nieko daugiau. O kai moneta atsiranda žuvies nasruose, tai jau tampa pamoka: „žiūrėk, net gyvūnai ir gamta paklūsta Dievui; net ežere slėptas daiktas tampa atsaku tavo tikėjimui.“
Ir taip – gal iš šono tai atrodo lėtai, keistai, beveik ironiškai. Bet kaip tik tokie momentai Evangelijoje rodo, kad Jėzus nėra iliuzionistas. Jis nėra stebukladarys greitam efektui. Jis yra mokytojas, kuris per netikėčiausius būdus rodo: Dievas pasirūpina. Ne magiškai, bet asmeniškai. Ne triukais, bet per pasitikėjimą.
Ir gal Petras, tempdamas tą meškerę su žuvimi, šypsojosi.
Ar tuo metu žuvys gerai kibo?
Galilėjos ežeras (dar vadinamas Tiberiados arba Genezareto ežeru), kur vyko daug Jėzaus veiklos, buvo vienas iš pagrindinių žuvininkystės centrų regione. Apaštalai – Petras, Andriejus, Jokūbas, Jonas – visi buvo profesionalūs žvejai, turėjo valtis, tinklus. Žuvies buvo. Žmonės gyveno iš to.
Tačiau net ir tada ne visada sekdavosi: kai Jėzus po prisikėlimo pasirodė prie ežero, mokiniai buvo visą naktį žvejoję ir nieko nesugavo – kol Jis pasakė: „Meskite tinklą iš dešinės pusės.“ (Jn 21,6)
Vadinasi – žuvys kibdavo, bet ne garantuotai. Kaip ir dabar.
Evangelija nieko nesako, ar jis ilgai laukė, ar žuvis tuoj pat pakibo. Bet esmė čia tokia: tai nėra žūklė. Tai stebuklas. Ir šitas stebuklas veikia ne pagal gamtos dėsnius, o pagal tikėjimo ritmą. Tad jei reikėtų žuvies – ji atplauks. Nes žuvis čia ne atsitiktinumas, o Dievo siuntinys.
Ir net jei Petras būtų laukęs valandą – tai nebūtų problema. Jėzui nesvarbu šventyklos darbo laikas ar mokesčių inspektoriaus nervai. Jis moka laukti, ir neskuba.
Žmonės tais laikais tikrai patirdavo nepriteklių, bet ne todėl, kad žuvies nebuvo. Bado priežastys buvo sausros, karai, neteisinga sistema, mokesčių našta, žemės netekimas. Ir Jėzus apie tai kalba ne kartą – pvz., kai pamaitina 5000, kai sako: „Duokite jiems valgyti jūs patys“, kai mini Eliją, kuris padaugino miltus našlei. Taigi – alkio problema egzistavo, bet ne todėl, kad ežeras tuščias, o todėl, kad pasaulis neteisingas.
Gal šitas epizodas skirtas parodyti, kad kai kiti žvejoja valandų valandas ir nieko negauna, tikintysis gali užmesti vieną kartą – ir rasti ne tik žuvį, bet ir tai, ko jam reikia gyventi. Nes Dievo logika ne visada sutampa su mūsų – kartais Ji lėta, bet taikli.