Teresė Neumann gimė 1898 m. balandžio 8 d., Didįjį penktadienį, Konersreute, Bavarijoje, Vokietijoje, siuvėjo Ferdinando Neumann ir jo žmonos Annos Grillmeier šeimoje. Ji buvo pirmoji iš vienuolikos vaikų neturtingoje, bet pamaldžioje katalikų šeimoje. Teresė augo padėdama šeimai namų ūkyje ir siuvėjo dirbtuvėse, todėl vaikystėje neturėjo daug laiko žaidimams. Ji lankė pradinę mokyklą nuo 1904 iki 1911 m., buvo darbšti ir gabi mokinė, tačiau dėl šeimos finansinių sunkumų turėjo anksti pradėti dirbti. Jau vaikystėje Teresė rodė gilų pamaldumą, svajojo tapti misioniere vienuole, o Pirmojo pasaulinio karo metu jos tėvas padovanojo jai šv. Teresės Lizjietės atvaizdą, kuris įkvėpė jos dvasingumą.
1918 m. kovo 11 d. Teresės gyvenimas dramatiškai pasikeitė, kai, gesindama gaisrą dėdės tvarte, ji patyrė sunkią nugaros traumą. Po šio įvykio ji kentėjo nuo traukulių, dalinio paralyžiaus, o 1919 m. visiškai apako. Vėliau išsivystė klausos problemos, plaučių uždegimas, virškinimo sutrikimai ir pragulos, kurios vietomis atidengė kaulus. Šešerius metus ji buvo prikaustyta prie lovos, kentėdama nuolatinį skausmą, tačiau intensyviai meldėsi, ypač šv. Teresei Lizjietei.
Stebuklingi išgijimai
Teresės gyvenime įvyko keli stebuklingi išgijimai, siejami su šv. Teresės Lizjietės užtarimu:
- 1923 m. balandžio 29 d.: Šv. Teresės Lizjietės beatifikacijos dieną Romoje Teresė staiga atgavo regėjimą.
- 1925 m. gegužės 17 d.: Po antros vizijos, kurioje pasirodė šv. Teresė, ji buvo akimirksniu išgydyta nuo paralyžiaus ir pragulų, kai kurios iš jų buvo tokios gilios, kad matėsi kaulai.
- 1925 m. lapkričio 13 d.: Ūmaus apendicito priepuolio metu, kai gydytojai ruošė ją operacijai, šv. Teresė Lizjietė vėl pasirodė vizijoje, ir Teresė buvo akimirksniu išgydyta.
Šie išgijimai sustiprino Teresės tikėjimą ir paruošė ją mistinėms patirtims, kurios netrukus prasidėjo.
Nuo 1926 m. Teresė pradėjo patirti reguliarias Kristaus kančios vizijas, lydimas stigmų, ir teigė gyvenanti be maisto ar gėrimų, išskyrus kasdienę Eucharistiją (inedija). Ji tapo žinoma kaip „Resl“ tarp vietinių ir traukė tūkstančius piligrimų, ypač penktadieniais, kai jos stigmos kraujuodavo, o ji išgyvendavo Kristaus kančią ekstazės būsenoje. Jos vizijos, stigmos ir kiti reiškiniai buvo tiriami Bažnyčios ir medicinos ekspertų, tačiau liko prieštaringi.
Antrojo pasaulinio karo metu Teresė atvirai nepritarė naciams, kurie ją šmeižė ir draudė piligrimams ją lankyti. 1945 m. ji drąsiai pasipriešino gestapo agentams, kurie bandė ją areštuoti per penktadienio viziją. Po karo ją lankė tūkstančiai amerikiečių kareivių, ieškančių palaiminimų.
Teresė mirė 1962 m. rugsėjo 18 d. Konersreute nuo širdies smūgio, sirgusi angina pectoris. Po jos mirties stigmos išnyko, nepalikdamos randų. 2005 m. Regensburgo vyskupas Gerhardas Mülleris pradėjo jos beatifikacijos bylą, ir ji yra tituluojama Dievo Tarnaite.
Stigmų atsiradimas
Teresės stigmos pirmą kartą pasirodė 1926 m. per gavėnią, lydimos vizijų apie Kristaus kančią:
- 1926 m. kovo 5 d.: Pirmąjį gavėnios penktadienį Teresė matė Jėzų Alyvų sode ir pajuto skausmą kairėje krūtinės pusėje, kur atsirado kraujuojanti žaizda virš širdies. Ji iš pradžių tai slėpė.
- Kovo 12 d.: Vizijoje matė Jėzų su erškėčių vainiku, ir širdies žaizda vėl kraujavo. Ji apie tai papasakojo seseriai.
- Kovo 19 d.: Vizija tęsėsi su Jėzaus plakimo scena, o kovo 26 d. – Jėzus neša kryžių. Atsirado žaizda kairėje rankoje.
- Didysis penktadienis, balandžio 2 d.: Teresė išgyveno visą Kristaus kančią, o stigmos pasirodė ant rankų, kojų, galvos (erškėčių vainiko žaizdos) ir šono.
Nuo tada stigmos kraujuodavo beveik kiekvieną penktadienį, ypač gavėnios ir advento metu, išskyrus džiaugsmingus liturginius laikotarpius, tokius kaip Kalėdos ar Velykos. Vizijų metu ji taip pat liedavo kraujo ašaras, o jos galva ir krūtinė buvo permirkusios krauju.
Stigmų ypatybės
Teresės stigmos buvo neįprastos dėl kelių priežasčių:
- Kraujavimas: Žaizdos kraujavo reguliariai, ypač penktadieniais, tačiau niekada neužsikrėtė ar neskleidė blogo kvapo, kas mediciniškai neįprasta. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad kraujas turėjo malonų kvapą.
- Ilgaamžiškumas: Stigmos išliko matomos 36 metus, iki jos mirties, tačiau po mirties jos stebuklingai išnyko be randų.
- Skausmas: Teresė kentėjo nuolatinį skausmą, ypač širdies srityje, kuris sustiprėdavo vizijų metu.
- Kitos vietos: Be tradicinių stigmų (rankos, kojos, šonas), kraujavimas pasireikšdavo ir akyse (kraujo ašaros), galvoje, keliuose, pečiuose ir nugaroje, ypač Didįjį penktadienį.
Medicininiai tyrimai
Teresės stigmos buvo intensyviai tiriamos, tačiau liko nepaaiškintos:
- 1927 m. liepos 14–28 d.: Regensburgo vyskupo nurodymu Teresę 14 dienų stebėjo gydytojas ir keturios pranciškonų vienuolės. Jos teigė, kad Teresė nevartojo jokio maisto ar gėrimo, išskyrus Eucharistiją, tačiau svorio matavimai ir šlapimo tyrimai rodė prieštaringus rezultatus. Tyrimas buvo pripažintas neįtikinamu, nes isteriniai pacientai gali ištverti ilgą badavimą.
- 1928 m. kovo 22–23 d.: Bonos universitetinės ligoninės direktorius profesorius Martini stebėjo Teresę ir pastebėjo, kad kraujas iš žaizdų pasirodydavo tik jam išėjus iš kambario, keldamas įtarimų dėl galimos manipuliacijos.
- 2008 m. tyrimas: Dvi krauju permirkusios kompresės, naudotos Teresės stigmoms, buvo ištirtos DNR analize. Kraujas atitiko Teresės giminaitės DNR ir laiško, kurį ji rašė, kraujo pėdsakus, paneigdamas manipuliacijos su gyvūnų ar kito asmens krauju galimybę.
Nepaisant tyrimų, Bažnyčia nei patvirtino, nei paneigė Teresės stigmų autentiškumo, palikdama klausimą atvirą.
Be stigmų, Teresė buvo siejama su kitais neįprastais reiškiniais:
- Inedija: Nuo 1923 m. ji teigė gyvenanti tik iš kasdienės Eucharistijos, nevartodama maisto ar gėrimų. Nuo 1926 m. ji atsisakė net vandens, išskyrus lašą, reikalingą ostijai praryti. 1927–1928 m. ji visiškai nevartojo skysčių, tačiau išlaikė normalų svorį, nors penktadieniais netekdavo iki 4 svarų, kuriuos atgaudavo iki ketvirtadienio.
- Vizijos: Teresė patirdavo reguliarias Kristaus kančios vizijas, kurios buvo ypač intensyvios gavėnios metu. Ji taip pat matė šventųjų gyvenimo ar kankinystės scenas jų šventės dienomis, Visų Šventųjų dieną – šventuosius iš dangaus, o Visų Sielų dieną – sielas iš skaistyklos.
- Senovės kalbos: Vizijų metu ji kalbėjo senovės aramėjų, hebrajų ir graikų kalbomis, nors mokėjo tik vietinę vokiečių tarmę. Ekspertai patvirtino, kad jos tartis buvo fonetiškai tiksli.
- Bilokacija ir pranašystės: Kai kurie šaltiniai teigia, kad Teresė galėjo būti dviejose vietose vienu metu ir turėjo pranašystės dovaną, pavyzdžiui, numatė Hitlerio žlugimą.
- Eucharistijos reiškiniai: Buvo užfiksuota, kad ostija kartais „skrisdavo“ iš kunigo rankų į jos burną ar materializuodavosi ant liežuvio ekstazės metu.
Teologinis vertinimas
Katalikų teologai Teresės stigmas ir vizijas laiko galimu Dievo malonės ženklu, atspindinčiu jos dalyvavimą Kristaus kančioje. Jos gyvenimas, ypač inedija, pabrėžia Eucharistijos kaip „gyvybės duonos“ (Jn 6, 35) reikšmę, o stigmos simbolizuoja kryžiaus aukos aktualumą. Anot šaltinių, Teresės patirtys buvo skirtos patvirtinti krikščionims Jėzaus gyvenimo ir kryžiaus autentiškumą bei parodyti jo ryšį su mokiniais.
Bažnyčia atsargiai vertina Teresės reiškinius. Jos beatifikacijos byla, pradėta 2005 m., tęsiasi, tačiau Bažnyčia nei patvirtino, nei paneigė jos stigmų ar inedijos. Katalikų katekizmas (CCC 67) pabrėžia, kad privatūs apreiškimai, tokie kaip Teresės, nėra privalomi tikėti, bet gali padėti tikintiesiems gyventi Evangelija.
Protestantų teologai dažnai skeptiškai vertina stigmas, laikydami jas katalikų liaudies religingumo dalimi, galinčia nukreipti dėmesį nuo Šventojo Rašto. Tačiau Teresės atsidavimas maldai ir artimo meilei atitinka krikščioniškas vertybes.
Filosofinis požiūris
Fenomenologai, tokie kaip Jeanas-Lucas Marionas, Teresės stigmas galėtų laikyti „pertekliniais fenomenais“, kviečiančiais susidurti su transcendentiniu. Racionalistai, sekdami Davidu Hume’u, siūlo psichologinius paaiškinimus, teigdami, kad stigmos galėjo būti posttrauminio streso ar disociacinių sutrikimų pasekmė, ypač po jos traumų 1918 m. Psichoanalitiniai tyrimai stigmas sieja su nesąmoningu savęs žalojimu dėl autosugestijos.
Nepaisant to, Teresės gyvenimo poveikis – tūkstančiai atsivertimų, piligrimų ir jos drąsa prieš nacius – rodo, kad jos patirtys turėjo platesnę reikšmę, nei galima paaiškinti vien psichologija ar mokslu.
Teresė Neumann tapo liaudies šventąja, ypač Bavarijoje, kur buvo vadinama „Resl“. Jos namai Konersreute traukė tūkstančius piligrimų, įskaitant 5000–15 000 žmonių penktadieniais, kai ji patirdavo kančios vizijas. Po karo ją lankė daugybė amerikiečių kareivių, kurie saugojo jos pasirašytas šventas korteles kaip relikvijas.
Tikinčiųjų akyse Teresė yra šventumo pavyzdys, gyvenusi Eucharistija ir kentėjusi už kitų nuodėmes. Jos relikvijos, įskaitant krauju permirkusias kompreses, yra gerbiamos, o 40 000 žmonių pasirašė peticiją dėl jos beatifikacijos. Jos gyvenimas įkvepia tikinčiuosius ieškoti gilesnės maldos ir pasitikėjimo Dievu.
Teresės stigmos ir inedija susidūrė su skeptikų ir Bažnyčios iššūkiais:
- Skepticizmas: Kai kurie mokslininkai, tokie kaip psichologas Donovanas Rawcliffe’as, laikė Teresę „sąmoninga apgavike“, padedama savo tėvo. Profesorius Martini įtarė manipuliaciją, nes kraujas pasirodydavo tik jam išėjus iš kambario.
- Bažnyčios atsargumas: 1927 m. tyrimas buvo neįtikinamas, o Teresė atsisakė tolesnių klinikinių tyrimų 1932 ir 1937 m., teigdama, kad tėvas jai uždraudė. Bažnyčia iki šiol nepriėmė galutinio sprendimo dėl jos reiškinių.
- Nacių šmeižtas: Trečiojo reicho metu Teresė buvo šmeižiama socialistų ir komunistų spaudoje, o naciai draudė ją lankyti, bijodami jos populiarumo.
- Komercializacija: Konersreutas tapo piligrimystės centru, tačiau Neumannų šeima atsisakė aukų ir filmų pasiūlymų, siekdama išvengti komercializacijos.
Teresė Neumann buvo išskirtinė XX a. mistikė, kurios stigmos, trukusios 36 metus, ir kitos patirtys, tokios kaip inedija ir Kristaus kančios vizijos, padarė ją katalikų šventumo simboliu. Jos gyvenimas, pažymėtas stebuklingais išgijimais, drąsa prieš nacius ir atsidavimu Eucharistijai, traukė milijonus piligrimų ir įkvėpė tikinčiuosius. Teologiškai jos stigmos pabrėžia Kristaus kryžiaus aukos ir Eucharistijos svarbą, o filosofiškai – žmogaus troškimą susitikti su transcendentiniu. Nepaisant mokslinio skepticizmo ir Bažnyčios atsargumo, Teresės palikimas – tūkstančiai atsivertimų, beatifikacijos byla ir liaudies pagarba – liudija apie jos dvasinę įtaką. Jos gyvenimas išlieka tiltu tarp tradicinio tikėjimo ir modernaus pasaulio, kviesdamas apmąstyti Dievo veikimą per paprastą Bavarijos valstietę.