Kotryna Benincasa gimė 1347 m. kovo 25 d. Sienoje, Italijoje, audėjo ir dažytojo Giacomo Benincasa ir jo žmonos Lapa šeimoje. Ji buvo 23-ias arba 25-as vaikas (skaičius skiriasi šaltiniuose), tačiau daug jos brolių ir seserų neišgyveno vaikystės. Jau vaikystėje Kotryna rodė neįprastą pamaldumą: būdama šešerių, ji teigė regėjusi viziją, kurioje matė Jėzų, apaštalus Petrą, Paulių ir Joną. Būdama septynerių, ji pasižadėjo skaistybei ir pašventė savo gyvenimą Dievui.
Nepaisydama tėvų norų, kad ji ištekėtų, Kotryna priešinosi vedybų planams, nukirpdama plaukus kaip protestą prieš grožio puoselėjimą. Sulaukusi 16 metų, ji įstojo į Trečiąjį dominikonų ordiną (terciarus), leidusį gyventi pašvęstą gyvenimą namuose. Tris metus ji praleido atsiskyrusi savo kambaryje, praktikuodama griežtą askezę, maldą ir gavusi mistinių patirčių, įskaitant „dvasines sužadėtuves“ su Kristumi apie 1366 m.
Po šių metų atsiskyrimo Kotryna pradėjo aktyvų apaštalavimą, tarnaudama vargšams, ligoniams ir kaliniams Sienoje, ypač per Juodosios mirties (maro) epidemijas. Ji garsėjo gebėjimu skaityti širdis, spręsti ginčus ir atversti nusidėjėlius. Jos charizma pritraukė pasekėjų grupę, vadinamą „Catarinati“, įskaitant vyrus ir moteris, kunigus ir pasauliečius, kurie laikė ją dvasine motina.
Kotryna taip pat įsitraukė į politinius ir bažnytinius reikalus. XIV a. buvo audringas Bažnyčiai: popiežiai gyveno Avinjone, o Vakarų schizma (1378–1417) sukėlė chaosą, kai buvo išrinkti konkuruojantys popiežiai. Kotryna rašė laiškus karaliams, vyskupams ir popiežiams, ragindama reformuoti Bažnyčią ir grąžinti popiežystę į Romą. Jos laiškai Popiežiui Grigaliui XI padėjo įtikinti jį 1377 m. grįžti į Romą, o vėliau ji rėmė Popiežių Urboną VI, siekdama Bažnyčios vienybės. Ji taip pat skatino kryžiaus žygį prieš musulmonus ir tarpininkavo tarp kariaujančių Italijos miestų, tokių kaip Florencija ir Siena.
Raštai ir palikimas
Kotryna parašė apie 380 laiškų, 26 maldas ir savo pagrindinį veikalą „Dieviškosios Apvaizdos dialogas“, kuris, kaip teigiama, buvo padiktuotas ekstazės būsenoje kaip pokalbis tarp jos sielos ir Dievo Tėvo. Šie darbai, parašyti gražia Toskanos tarme, laikomi Italijos literatūros klasika ir turėjo įtakos mistinei teologijai. 1461 m. Popiežius Pijus II ją kanonizavo, 1939 m. ji buvo paskelbta Italijos globėja kartu su šv. Pranciškumi Asyžiečiu, o 1970 m. Popiežius Paulius VI suteikė jai Bažnyčios Daktarės titulą – vieną iš keturių moterų, gavusių šį pripažinimą.
Kotryna mirė 1380 m. balandžio 29 d. Romoje, būdama 33 metų, tikėtina dėl išsekimo nuo griežtos askezės ir ligų. Jos kūnas palaidotas Santa Maria sopra Minerva bazilikoje Romoje, o galva ir kitos relikvijos saugomos Sienoje ir Venecijoje.
Stigmos gavimas
1375 m. balandžio 1 d., būdama Pizoje, Šv. Kotryna patyrė vieną reikšmingiausių savo mistinių patirčių – nematomą stigmą. Pagal jos nuodėmklausio ir biografo Raimondo iš Kapujos „Legenda Major“, Kotryna, gavusi šv. Komuniją Šv. Kristinos bažnyčioje, pateko į ekstazę, melsdamasi prieš kryžių. Ji matė Jėzų, prikaltą prie kryžiaus, ir iš Jo žaizdų sklindančius penkis kraujuojančius spindulius, kurie perėjo į jos rankas, kojas ir širdį. Kotryna pajuto intensyvų skausmą, tačiau paprašė Jėzaus, kad stigmos būtų nematomos, kad išvengtų garbės sau. Jos malda buvo išklausyta – stigmos liko nematomos iki jos mirties, kai, anot kai kurių šaltinių, jos kūne buvo pastebėti žaizdų ženklai.
Raimondas iš Kapujos aprašė, kaip Kotryna, gavusi stigmą, ištiesė rankas ir krito, tarsi sužeista. Ji pati vėliau jam papasakojo apie auksinius spindulius, kurie, artėdami prie jos kūno, tapo spindinčiais, o ne kraujuojančiais, atspindėdami jos nuolankumo prašymą.
Stigmos, kaip mistinis fenomenas, simbolizuoja dalijimąsi Kristaus kančia ir yra laikomos Dievo malonės ženklu. Kotrynos atveju nematomos stigmos pabrėžė jos nuolankumą – ji nenorėjo, kad fiziniai ženklai atitrauktų dėmesį nuo jos misijos skelbti Kristų. Anot teologų, stigmos esmė yra ne žaizdos, o dalyvavimas Kristaus kančioje, išpirkant pasaulio nuodėmes. Kotrynos stigmos buvo unikalios, nes jos nebuvo matomos, skirtingai nei, pavyzdžiui, šv. Pranciškaus Asyžiečio, kurio žaizdos buvo akivaizdžios.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad Kotrynos stigmos sukėlė ginčų tarp dominikonų ir pranciškonų, nes pastarieji laikė šv. Pranciškų vieninteliu tikru stigmatiku. Nepaisant to, jos dvasinis autoritetas ir darbai patvirtino šios patirties autentiškumą. Jos stigmos taip pat siejamos su kitomis mistinėmis patirtimis, tokiomis kaip „mistinės sužadėtuvės“ su Kristumi, kai ji teigė gavusi žiedą (kai kurie šaltiniai mini, kad žiedas buvo iš Jėzaus odos).
Teologinis vertinimas
Katalikų teologai Kotrynos stigmą ir mistines patirtis laiko Dievo malonės apraiška, patvirtinančia jos artumą Kristui. Jos „Dialogas“ pabrėžia nuolatinės maldos, klusnumo ir dorybių svarbą, o stigmos simbolizuoja jos visišką atsidavimą Kristaus kryžiui. Anot šv. Jono Pauliaus II, Kotryna yra pavyzdys, kaip malda ir auka gali keisti Bažnyčią ir pasaulį. Jos nematomos stigmos atspindi evangelinį nuolankumą, kaip Jėzaus žodžiai: „Tegul tavo kairė nežino, ką daro dešinė“ (Mt 6, 3).
Kai kurie protestantų teologai skeptiškai vertina stigmų fenomeną, laikydami jį katalikų liaudies religingumo dalimi, kuri gali nukreipti dėmesį nuo Šventojo Rašto. Tačiau Kotrynos raštai, ypač „Dialogas“, yra pagrįsti bibline teologija, pabrėždami Dievo meilę ir žmogaus atsaką per maldą.
Filosofinis požiūris
Fenomenologai, tokie kaip Jeanas-Lucas Marionas, Kotrynos stigmą galėtų laikyti „perteklinio fenomeno“ pavyzdžiu, peržengiančiu racionalų suvokimą ir kviečiančiu susidurti su transcendentiniu. Racionalistai, sekdami Davidu Hume’u, stigmą aiškintų kaip psichologinį reiškinį, galbūt susijusį su Kotrynos askeze ar emocine būsena. Tačiau jos gyvenimo vaisiai – Bažnyčios reforma, laiškai ir „Dialogas“ – rodo, kad jos patirtys turėjo platesnį poveikį, nei galima paaiškinti vien psichologija.
Kotrynos stigmos ir mistinės patirtys įkvėpė tikinčiuosius ieškoti gilesnės maldos ir atsidavimo Kristui. Jos gyvenimas rodo, kad net paprasta moteris, neturėjusi formalaus išsilavinimo, gali turėti didžiulę įtaką Bažnyčiai per maldą ir veiksmą. Sienos šventovės, ypač Šv. Dominyko bazilika, kur saugoma jos galva, ir Santa Maria sopra Minerva Romoje, traukia piligrimus. Jos šventė, balandžio 29 d., švenčiama Katalikų, Anglikonų ir Liuteronų bažnyčiose, pabrėžiant jos universalų poveikį.
Kotrynos stigmos nebuvo visuotinai priimtos jos laikais. Dominikonų ir pranciškonų ginčai dėl jos stigmų autentiškumo atspindėjo konkurenciją tarp ordinų. Inkvizicija taip pat tikrino jos vizijas, bijodama erezijos, tačiau Kotrynos nuolankumas ir darbai įrodė jos ortodoksiškumą. Šiuolaikiniai mokslininkai kartais siūlo, kad jos stigmos galėjo būti psichosomatiniu reiškiniu, tačiau jos raštai ir politinis poveikis rodo gilų dvasinį įžvalgumą, kuris peržengia tokius paaiškinimus.
Komercializacija kelia iššūkių – Sienos relikvijos kartais tampa turizmo objektu, o Kotrynos įvaizdis gali būti supaprastintas iki mistikės, ignoruojant jos politinį ir teologinį indėlį.
Šv. Kotryna Sienietė buvo neeilinė asmenybė, sujungusi mistinį dvasingumą, politinį aktyvumą ir teologinę išmintį. Jos nematomos stigmos, gautos 1375 m. Pizoje, simbolizuoja jos visišką dalyvavimą Kristaus kančioje ir nuolankumą, vengiant viešos garbės. Jos gyvenimas, pažymėtas malda, askeze ir Bažnyčios reforma, įkvepia tikinčiuosius iki šiol. Teologiškai Kotrynos stigmos pabrėžia Dievo artumą ir kvietimą dalytis Jo kryžiumi, o filosofiškai – žmogaus troškimą susitikti su transcendentiniu. Nepaisant skeptikų abejonių, jos palikimas – laiškai, „Dialogas“ ir Bažnyčios vienybės stiprinimas – liudija apie jos dvasinę jėgą ir Dievo veikimą per paprastą Sienos moterį.