Petra – senovinis miestas, iškaltas rožiniuose uolų masyvuose dabartinėje Jordanijoje, maždaug 250 kilometrų į pietvakarius nuo Amano. Kadaise tai buvo Nabatėjų karalystės sostinė, klestėjusi nuo IV a. pr. Kr. iki I a. po Kr.. Miestas įsikūrė sausoje dykumos vietovėje, bet išgyveno dėl pažangios vandentiekio sistemos, kuri leido čia suklestėti gyvenimui, prekybai ir religijai.
Petrą supa stačios uolos, o įeiti į ją galima tik siauru tarpekliu, vadinamu Siq. Šis natūralus kanjonas veda į vieną garsiausių senovės statinių – Al-Khazneh, vadinamą „Iždinę“. Tai įspūdinga fasadinė šventykla, iškalta tiesiai uolos paviršiuje, kuri tapo Petros simboliu.
Tiksli Petros įkūrimo data nežinoma, bet archeologiniai radiniai rodo, kad vietovėje žmonės gyveno jau neolite. Miestas įgavo reikšmę, kai nabatiečiai, klajoklių tauta, nusprendė čia įsikurti ir sukurti stacionarią prekybos bazę. Nabatėjai sugebėjo suvaldyti aplinkos iššūkius – jie išvystė vandens surinkimo sistemą, požeminius rezervuarus, kanalus, kurie padarė gyvenimą dykumoje įmanomą.
Petra klestėjo kaip tarpininkė tarp Arabijos, Egipto, Sirijos ir Viduržemio jūros. Mieste prekiavo smilkalais, šilku, prieskoniais, brangakmeniais. Miestas buvo ne tik prekybos, bet ir religinis centras, kuriame stovėjo šventyklos, aukurai ir laidojimo kompleksai, įkūniję unikalų helenistinės, romėniškos ir vietinės architektūros junginį.
Petros nuosmukis prasidėjo po to, kai Romos imperija perėmė kontrolę. Nors miestui buvo suteiktas romėniškas atspalvis, prekybos keliai pasislinko jūros kryptimi, ir Petra neteko savo ekonominės svarbos. Du stiprūs žemės drebėjimai 363 m. ir 551 m. po Kr. smarkiai sugriovė miesto infrastruktūrą.
Iki VII a. miestas buvo beveik apleistas. Nuo tada Petra išnyko iš pasaulio žemėlapio, apie ją žinojo tik vietiniai beduinai. Vakarų pasauliui ji buvo „atrasta“ tik 1812 m., kai šveicarų keliautojas Johannas Burckhardtas, persirengęs musulmonu, pateko į šventąjį kanjoną.
Petra ir religija
Petra buvo religiniu požiūriu mišrus miestas. Čia garbinta tiek vietiniai dievai, tokie kaip Dushara (dangaus ir kalnų dievas), tiek įtaką turėjo graikų ir romėnų panteonai. Vienas įdomiausių bruožų – aukštutiniai aukurai, iškalti kalvų viršūnėse, kur būdavo aukojama gyvūnų, o kai kur – galimai net žmonių aukos, nors tai nepatvirtinta galutinai.
Vėlyvajame laikotarpyje mieste pasirodė krikščionybė, o vėliau ir islamas. Archeologai rado kelių bažnyčių liekanas, tarp jų mozaikomis puoštą vadinamąją „Petros katedrą“. Miestas tampa unikaliu religijų kaitos ir perėjimo liudininku.
Dabar Petra – UNESCO pasaulio paveldo objektas ir viena žymiausių archeologinių vietų pasaulyje. Miestas pritraukia ne tik turistus, bet ir tyrinėtojus, nes jis vis dar ne iki galo ištirtas. Daug struktūrų tebėra po smėliu, o kasinėjimai tęsiasi.
Petra palieka įspūdį ne vien savo architektūra, bet ir tuo, kaip ji susilieja su aplinka. Miestas neiškyla virš gamtos, jis iš jos iškaltas. Uola tampa siena, šventykla – šešėliu, o laikas – tik dar viena spalva jos rausvame fasade. Tai vieta, kur žmogaus dvasia ir akmuo kalba ta pačia kalba.