Kartagina (finikiečių kalba Qart-hadasht, „Naujas miestas“) buvo viena svarbiausių senovės Viduržemio jūros civilizacijų, įkurta finikiečių apie IX a. pr. Kr. dabartinio Tuniso teritorijoje. Kaip galinga prekybos, karinio jėgos ir kultūros sostinė, Kartagina paliko gilų pėdsaką istorijoje, ypač per savo konfliktus su Roma (Pūnų karus). Religinis Kartaginos gyvenimas, glaudžiai susijęs su finikiečių ir kanaaniečių tradicijomis, buvo politeistinis, turtingas ritualų ir kontroversiškų praktikų, tokių kaip galimi vaikų aukojimai.
Kartagina buvo sunaikinta 146 m. pr. Kr. per Trečiąjį Pūnų karą, kai Romos kariuomenė, vadovaujama Scipiono Emiliano, užėmė ir visiškai sugriovė miestą po ilgos apgulties. Po pralaimėjimo Kartagina buvo sudeginta, jos sienos nugriautos, o teritorija paversta Romos provincija (Africa Proconsularis). Religiniu požiūriu, finikiečių kultai (pvz., Baal Hamono, Tanit) išnyko arba buvo romanizuoti, o tofetų praktikos uždraustos. Miestas vėliau buvo atstatytas kaip romėnų kolonija (I a. pr. Kr.), bet jo finikiečių tapatybė išnyko.
Kartaginos religija buvo finikiečių religijos tąsa, paveldėta iš motininio miesto Tyro (dabartinis Libanas). Ji rėmėsi kanaaniečių mitologija, žinoma iš Ugarito tekstų (XIV–XIII a. pr. Kr.), tačiau įgavo vietinių bruožų, įtraukdama Šiaurės Afrikos ir Viduržemio jūros elementus. Kartaginos religija buvo:
- Politeistinė: Garbinama daug dievų, kiekvienas atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį (pvz., vaisingumą, karą, jūrą).
- Ritualinė: Apeigos, įskaitant aukojimus, buvo centrinė visuomenės dalis, stiprinanti bendruomenės ryšį su dievais.
- Pragmatiška: Religija tarnavo praktiniams tikslams – užtikrinti derlių, pergalę kare ar dievų apsaugą.
Kartaginos religija turėjo įtakos ir buvo paveikta kaimyninių kultūrų – graikų, egiptiečių, o vėliau romėnų, ypač po Kartaginos sunaikinimo 146 m. pr. Kr.
Pagrindiniai dievai
Kartaginos panteonas atspindėjo finikiečių tradicijas, tačiau vietiniai vardai ir kultai išsiskyrė:
Baal Hamonas („Saulės viešpats“ arba „Krosnies viešpats“):
- Svarbiausias Kartaginos dievas, siejamas su saule, vaisingumu ir kosmine tvarka. Jo vardas rodo ryšį su kanaaniečių Baalu, audros ir vaisingumo dievu iš Ugarito tekstų.
- Vaizduojamas kaip barzdotas vyras su ragais ar saulės disku. Jo kultas buvo susijęs su aukojimais, įskaitant galimus vaikų aukojimus tofetuose.
- Romėnų šaltiniai (pvz., Tertulianas) tapatino Baal Hamoną su Saturnu, pabrėždami jo kaip aukų dievo vaidmenį.
Tanit (arba Tinnit):
- Kartaginos globėja, mėnulio, motinystės ir vaisingumo deivė, dažnai vadinama „Dangaus veidu“ (Pane Ba‘al). Jos simbolis – „Tanit ženklas“ (trikampis su horizontaliu skersiniu ir apskritimu viršuje) – rastas ant daugelio stelų.
- Tanit dažnai garbinama greta Baal Hamono kaip jo sutuoktinė. Jos kultas buvo ypač stiprus Kartaginoje ir finikiečių kolonijose (pvz., Sardinijoje).
- Kai kurie mokslininkai sieja Tanit su kanaaniečių deivėmis Ašera ar Astarte, tačiau jos vietinis charakteris yra unikalus.
Melkartas („Miesto karalius“):
- Tyro globėjas, perimtas Kartaginoje kaip jūros, prekybos ir kolonizacijos dievas. Jo kultas buvo svarbus finikiečių diasporai.
- Romėnai tapatino Melkartą su Herkuliu. Jo šventykla Kartaginoje buvo reikšminga, o ritualai galėjo apimti ugnies apeigas.
- Kai kurie tyrinėtojai sieja Melkartą su Molechu, minimu Biblijoje, dėl aukojimų praktikų.
Ešmunas:
- Gydymo ir atgimimo dievas, tapatinamas su graikų Asklepiju. Jo šventyklos (pvz., Sidone) buvo piligrimystės centrai.
- Kartaginoje Ešmuno kultas buvo mažiau dominuojantis, bet svarbus gydymo ritualuose.
Astarte:
- Vaisingumo, meilės ir karo deivė, perimta iš kanaaniečių panteono. Kartaginoje jos kultas buvo antrinis, bet matomas stelose ir amuletuose.
Ritualai ir praktikos
Kartaginos religinės apeigos buvo įvairios ir atspindėjo bendruomenės priklausomybę nuo dievų malonės:
- Aukojimai: Aukojami gyvuliai (ėriukai, ožkos), javai ar brangūs daiktai. Kontroversiškiausia praktika – galimi vaikų aukojimai tofetuose, aptarti toliau.
- Tofetai: Šios atviros šventovės buvo skirtos aukojimams, dažniausiai Baal Hamonui ir Tanit. Kartaginos tofete rasta tūkstančių urnų su vaikų ar gyvulių pelenais, pažymėtų dedikacijomis.
- Stelos ir šventyklos: Kartaginoje buvo statomi akmeniniai stelos su užrašais, skirtais dievams. Didelės šventyklos, pvz., Baal Hamono ar Tanit, buvo religinio gyvenimo centrai.
- Šventės: Sezoniniai festivaliai šventė derlių, lietaus sezoną ar karines pergales. Ritualiniai šokiai, giesmės ir puotos buvo įprasti.
- Prisiekimai ir sutartys: Religiniai ritualai lydėjo diplomatinius susitarimus, pvz., Kartaginos sutartis su Roma buvo prisiekiamos dievų akivaizdoje.
Tofetai ir vaikų aukojimai
Kartaginos tofetas, esantis Salambo rajone, yra labiausiai tyrinėta religinė vieta, siejama su vaikų aukojimais:
- Archeologiniai radiniai: Tofete rasta apie 20 000 urnų (VIII–II a. pr. Kr.) su vaikų (dažniausiai naujagimių ar kūdikių) ir gyvulių pelenais. Urnos pažymėtos užrašais, pvz., mlk („auka“), mlk ‘dm („žmogaus auka“) ar dedikacijomis Baal Hamonui ir Tanit.
- Interpretacijos:
- Aukojimų hipotezė: Daugelis mokslininkų (pvz., Lawrence Stager) teigia, kad vaikai buvo aukojami gyvi, sudeginami krosnyse ar statulose kaip kraštutinė auka dievams, ypač krizės metu (pvz., karo ar bado). Graikų ir romėnų šaltiniai (Diodoras Siculus, Plinijus Vyresnysis) patvirtina, kad Kartaginoje buvo praktikuojami vaikų aukojimai, kartais masiškai.
- Laidojimo hipotezė: Kiti (pvz., Jeffrey Schwartz) siūlo, kad tofetas buvo vaikų, mirusių natūraliai, laidojimo vieta, o pelenai – ritualinio pašventinimo rezultatas. Gyvulių pelenai urnose rodo, kad aukos ne visada buvo žmogiškos.
- Kompromisinė pozicija: Tikėtina, kad tofete vyko ir aukojimai, ir laidojimai, priklausomai nuo konteksto. Aukojimai galėjo būti reti, atliekami tik išskirtinėmis aplinkybėmis.
- Biblinis ryšys: Tofetai Kartaginoje primena Biblijos aprašytą Tofetą Ben Hinomo slėnyje, siejamą su Molecho kultu (2 Kar 23,10; Jer 7,31). Kai kurie mokslininkai spėja, kad Molechas galėjo būti Baal Hamono ar Melkarto epitetas, o mlk („auka“) – ritualo terminas, bendras finikiečių ir izraelitų kontekstuose.
Sąsajos su kitomis religijomis
Kartaginos religija buvo glaudžiai susijusi su Artimųjų Rytų tradicijomis ir turėjo įtakos aplinkinėms kultūroms:
Kanaaniečių religija:
- Kartaginos dievai (Baal Hamonas, Tanit) kilę iš kanaaniečių panteono, žinomo iš Ugarito tekstų. Baal Hamonas atitinka Baal-Hadadą (audros dievą), o Tanit – Ašerą ar Astartę.
- Ritualai, tokie kaip aukštumų šventovės ar stelos, atspindi kanaaniečių praktikas, matomas ir Biblijos kritikoje (pvz., aukštumų smerkimas, 1 Kar 14,23).
Izraelitų kontekstas:
- Biblijos tekstai (Kun 18,21; 2 Kar 23,10) smerkia Molecho kultą, siejamą su vaikų aukojimais Tofete, kas gali atspindėti finikiečių įtaką izraelitams. Kai kurie izraelitų karaliai (pvz., Ahazas, Manasas) praktikavo šias apeigas, kol Jozijas jas uždraudė (VII a. pr. Kr.).
- Finikiečių prekybiniai ryšiai su Izraeliu (pvz., Tyro ir Saliamono bendradarbiavimas, 1 Kar 9,26–28) galėjo perduoti religinius elementus, pvz., Baalo garbinimą (1 Kar 16,31–32, Jezabelės įtaka).
Graikų ir romėnų įtaka:
- Kartagina perėmė graikų elementus, pvz., Ešmuno tapatinimą su Asklepiju ar Melkarto – su Herkuliu. Graikų šaltiniai (pvz., Herodotas) mini Kartaginos šventes, panašias į graikų misterijas.
- Po Kartaginos sunaikinimo 146 m. pr. Kr. romėnai atgaivino Tanit kultą, tapatindami ją su Junona, o Baal Hamoną – su Saturnu.
Egiptiečių įtaka:
- Kartaginos prekybiniai ryšiai su Egiptu lėmė tam tikrus ikonografinius elementus, pvz., Tanit simbolio panašumą į ankhą ar Izidės atributus.
Religijos reikšmė Kartaginos visuomenėje
- Politinė galia: Religija legitimavo valdžią. Kartaginos aristokratija, ypač sufetai (magistratai), dažnai buvo ir žyniai, o šventyklos valdė dideles žemes.
- Socialinė vienybė: Ritualai, ypač tofetuose, stiprino bendruomenės ryšį, ypač krizės metu. Aukojimai buvo laikomi būdu pelnyti dievų apsaugą.
- Karo kontekstas: Prieš mūšius (pvz., Pūnų karus) dievams buvo aukojama, o pergalės švenčiamos šventyklose. Antrasis Pūnų karas (Hannibalo žygiai) lydimas religinių apeigų, įskaitant galimus aukojimus Tanit.
Kontroversijos ir šiuolaikiniai tyrimai
Kartaginos religija, ypač tofetai ir vaikų aukojimai, kelia diskusijas:
- Vaikų aukojimų mastas: Romėnų šaltiniai (pvz., Diodoras, teigiantis, kad 200 vaikų buvo aukota per vieną krizę) gali būti šališki, siekdami pateisinti Kartaginos sunaikinimą. Archeologiniai radiniai patvirtina urnas, bet neaišku, kiek vaikų buvo aukota, o kiek palaidota po natūralios mirties.
- Molecho klausimas: Biblijos Molechas galėjo būti susijęs su Baal Hamonu ar Melkartu, o mlk terminas – aukojimo ritualas, bendras Kartaginai ir Izraeliui. Tačiau trūksta tiesioginių įrodymų, kad Kartaginos tofete garbinamas Molechas.
- Šališkumas šaltiniuose: Biblijos ir romėnų tekstai demonizuoja Kartaginos religiją, pabrėždami jos „barbariškumą“. Finikiečių šaltiniai (pvz., stelų užrašai) yra neutralesni, bet riboti.
- X platformos diskursas: Socialinėje platformoje X Kartaginos religija kartais minima konspiracijos teorijų kontekste, siejant tofetus su šiuolaikiniais ritualais ar Molechą su Baalu. Tokios interpretacijos dažnai neturi istorinio pagrindo ir yra spekuliatyvios.
Kartaginos religija, paveldėta iš finikiečių ir kanaaniečių, buvo turtinga politeistinė tradicija, kurioje dominavo Baal Hamonas, Tanit ir Melkartas. Tofetai, kaip ritualinės aukojimų ir laidojimo vietos, atspindi sudėtingą Kartaginos santykį su dievais, o galimi vaikų aukojimai kelia diskusijas apie jų mastą ir prasmę. Religija buvo neatsiejama nuo visuomenės gyvenimo, stiprindama politinę valdžią ir socialinę vienybę. Biblijos kontekste Kartaginos praktikos (per Molecho ar Baalo kultą) atspindi izraelitų kovą su kaimynų stabmeldyste, o archeologiniai radiniai atskleidžia finikiečių religijos kompleksiškumą. Kartaginos religinis palikimas išlieka intriguojančiu tyrimų objektu, jungiančiu mitologiją, istoriją ir etiką.