Kai Jėzaus laikais samarietė prie Jokūbo šulinio paklausė:
„Mūsų tėvai garbino Dievą šitame kalne, o jūs sakote, kad Jeruzalė – tikroji vieta“ (Jn 4,20),
ji nekalbėjo tik apie geografiją. Ji kalbėjo apie žiaurų, giliai įsišaknijusį religinį konfliktą, kuris skaudino abi puses šimtmečius. Ir tebeskaudina kai kam iki šiol.
Samaritas – kas tai?
Samaritai save laiko Izraelio palikuonimis, tiesioginiais šiaurinės karalystės (Efraimo ir Manaso genčių) palikuonimis, kurie nebuvo ištremti Asirijos, bet liko šalyje. Jie saugojo savo versiją Penkiaknygės, šventvietę – Gerizimo kalną, o ne Jeruzalę – ir atmetė pranašus, psalmes, viską, kas atsirado po Mozės. Jų religija – konservatyvi, monolitinė, beveik sustingusi kaip gintaras.
Žydai (ypač po tremties) laikė save autentiškos Sandoros paveldėtojais, besiremiančiais Jeruzale ir šventyklos kultu. Samaritus jie ėmė laikyti mišrūnais – tiek genetiškai (dėl asirų sumaišymo), tiek teologiškai. Ir ne šiaip klaidatikiais, o eretikais, kuriuos reikia ne tik atmesti, bet apvalyti nuo jų poveikio.
Talmude yra užrašyta:
„Kas valgo samaritiečio duoną, valgo kiaulieną.“
(Berachot 47b)
Tai ne šiaip metafora – tai ritualinis pasibjaurėjimas, tarsi samarito buvimas suterštų viską, prie ko jis prisiliečia. Kai kurie žydų raštai ragina nepriimti jų atgailos, nelaikyti jų „pilnais“ izraelitais, o jų aukas – nešventomis. Jie vadinami kutitais – svetimtautėmis atplaišomis, netikrais konvertitais.
Samariečiai tuo pačiu atsakydavo. Jie laikė Jeruzalę neteisėta šventykla, o žydus – nukrypusiais nuo Mozės įsakymų. Abi pusės degino viena kitos šventvietes, šmeižė, naikino, vengė santuokų. Pasakojama, kad kai kurie samariečiai mėtydavo kaulus į Jeruzalės šventyklos kiemą, kad ją išniekintų.
Ar tai tęsiasi iki šiandien?
Šiandien dauguma žydų į samariečius žiūri ne su neapykanta, o su atsainiu abejingumu. Jie laikomi religine maža bendruomene, savotišku keistu išlikusiu reliktu – kaip karaiti ar etiopų žydai. Tačiau ortodoksų rabinų požiūriu samariečiai nėra laikomi tikrais žydais. Jų Penkiaknygė – netikra, jų kalendorius – klaidingas, jų aukos – atmetamos. Jie nelaikomi eretikais aktyviai, bet nepriimami į vidų.
O patys samariečiai (jų likę tik apie 800, daugiausia Nabluse ir Holone) vis dar laiko save tikraisiais Sandoros saugotojais. Jie aukoja Paschos avinėlį Gerizimo kalne, kalba senąja hebrajų kalba, ir iki šiol atsisako pripažinti Jeruzalę kaip Dievo pasirinktą vietą.
Tai dviejų teologinių stuburų susidūrimas: vieni tiki Dievu, kuris pasirenka vieną vietą, vieną tautą, vieną miestą; kiti – Dievu, kuris apsireiškia per sandorą, o ne geografiją.
Ir gal todėl Jėzus, kai jį paklausė, kur gi tas tikrasis kalnas, atsakė ne į klausimą – o į širdį:
„Ateina valanda – jau dabar ji yra – kai garbinsite Tėvą ne kalne ir ne Jeruzalėje, o dvasia ir tiesa.“ (Jn 4,23)
Krikščionių požiūris: samarietis – gailestingumo veidas
Nors krikščionių tikėjimas kyla iš judaizmo, Naujajame Testamente samaritai vaizduojami labai teigiamai – beveik kaip priešingybė religiniam formalizmui.
Kai Jėzus pasako „gailestingojo samariečio“ palyginimą (Lk 10,25–37), jis padaro ką nors revoliucingo: iš svetimo, atstumto, eretiko – sukuria moralinį pavyzdį. Ir dar pastato jį virš kunigo ir levito – „teisėtų“ religinių veikėjų.
„Vienas samarietis, keliaudamas, atėjo pas sužeistąjį, pamatė ir pasigailėjo…“
(Lk 10,33)Krikščioniškoje tradicijoje tai sugriovė ritualinio teisumo piramidę. Geras yra ne tas, kuris priklauso teisingai grupei, bet tas, kuris elgiasi su meile.
Be to, vienas iš dešimties išgydytų raupsuotųjų, kuris grįžta padėkoti Jėzui, irgi yra samarietis (Lk 17,16). Vėl – svetimas tampa dėkingumo simboliu.
Todėl krikščionybėje samaritas įgyja šventą aurą. Vėliau „samarietis“ net tapo bendrinis žodis gailestingam žmogui, ypač ligoninėse, labdaroje, krikščioniškuose pasakojimuose.
Islamas: pagarba be ypatingo dėmesio
Korane samaritas nėra ryški figūra, bet minima viena intriguojanti scena (Sura 20:85–97), kur „as-Samiri“ sukuria auksinį veršį, kai Mozė pakyla į kalną. Tai skamba kaip kritika samarietiškai linijai – tarsi samariečiai būtų klaidatikių palikuonys.
Tačiau tai nėra aiškus tapatinimas su istoriniais samariečiais, o daugiau simbolinė figūra. Daugelyje islamo šaltinių jie apskritai beveik neminimi, o kai minimi – tai dažniausiai kaip viena iš Izraelio atšakų, be ypatingos neapykantos ar palankumo.
Gnostikai ir keistesnės sektos: samariečiai kaip senosios tiesos nešėjai
Kai kurie gnostikų tekstai (pvz., Pistis Sophia) mini samarietiškus elementus kaip kontrasto formą: įstatymas prieš šviesą, šventykla prieš dvasinį pažinimą.
Kai kuriose gnostinėse interpretacijose samarietiškas požiūris – su savo griežta Penkiaknyge, be Jeruzalės šventyklos – laikomas arčiau pirmapradės tiesos, nes neva nėra sugadintas vėlyvųjų raštų.
Tai vėlgi rodo, kaip samariečių marginalumas juos pavertė simboliškai patraukliais tiems, kurie ieškojo alternatyvos oficialiai religijai.
Šiuolaikiniai akademikai ir religijų tyrinėtojai
Dabartinėje mokslo aplinkoje samarietiškas judaizmas laikomas lygiaverte žydų religijos atšaka, kuri atsiskyrė ne dėl erezijos, bet dėl istorinių ir politinių aplinkybių.
Kai kurie teologai net siūlo žiūrėti į juos kaip į alternatyvų senovės Izraelio paveldo laikytojus, saugančius seną Penkiaknygės redakciją, archajišką kalendorių, kalną be šventyklos.
Kai kuriems krikščionims – ypač tiems, kurie domisi Biblijos šaknimis – samarietiški tekstai tampa įdomiu „antruoju liudytoju“. Pvz., jų Penkiaknygė kartais sutampa su Septuaginta, o ne su masoretiniu tekstu – tai gali būti labai reikšminga tekstų kritikai.
Ir vis dėlto…
Samariečiai ir šiandien laikosi savo: Gerizimo kalnas, ne Jeruzalė. Penkiaknygė – vienintelė autoritetinga. Jokių pranašų, jokių rabinų. Tik sandora ir kalnas.
O pasaulis, stebėdamas juos, dalinasi į tris grupes:
- Žydai, kurie dažniausiai laiko juos klaidatikiais ar tiesiog nebelaiko niekuo.
- Krikščionys, kurie mato juose simbolinį gailestingumo ženklą.
- Ir akademikai, kurie laiko juos gyvu eksponatu – seniausios religinės mažumos, kuri dar skaito, meldžiasi ir aukoja taip, kaip galbūt darė tai Abraomo laikais.
Prieštaravimai..
1. Kur Dievas įsakė statyti aukurą: Gerizimo kalnas ar Ebolas?
Tai bene pats garsiausias prieštaravimas, esantis Įst 27,4.
Masoretinis (žydiškas) tekstas:
„Pastatyk akmenis ant Ebolo kalno… ir pastatyk ten aukurą Viešpačiui, savo Dievui.“
(Įst 27,4, Biblijos draugijos vertimas)
Samariečių Penkiaknygė:
„Pastatyk akmenis ant Gerizimo kalno… ir ten pastatyk aukurą Viešpačiui.“
Samariečiai tvirtina, kad Jeruzalė buvo vėlyvas, politinis išradimas. Jų Penkiaknygėje daugiau nei 20 kartų minima, kad Gerizimas yra „Dievo išsirinkta vieta“, o žydų masoretinis tekstas tą vietą „perkelia“ į Ebolą ar Jeruzalę. Tai tiesioginis geografinis prieštaravimas – kur Dievas liepė garbinti Jį.
2. Kur stovėjo šventykla – ar iš viso turėjo stovėti?
Žydai (masoretinė tradicija):
„…į vietą, kurią Viešpats jūsų Dievas išsirinks…“
(Įst 12,5)
Ši formulė daug kartų kartojama, bet niekada aiškiai neįvardijama, kad tai – Jeruzalė. Vėliau tradicija sieja ją su Dovydu ir Saliamonu, bet tekstas palieka vietos interpretacijai.
Samariečių tekstas:
„…į vietą, kurią Viešpats tavo Dievas išsirinko, tai yra Gerizimo kalnas.“
Samariečių versijoje pakeistas laikų laipsnis: „išsirinks“ tampa „išsirinko“. Jų logika – jei Dievas jau parodė vietą nuo Mozės laikų (Gerizime), kodėl reikėtų laukti Jeruzalės?
3. Kas yra „šventasis miestas“?
Žydų tradicijoje Jeruzalė tampa šventu miestu su šventyklos kalnu, kur vienintelėje vietoje galimos aukos. Samarietiškoje tradicijoje Jeruzalė nėra minima nė viename sakinyje jų Penkiaknygėje.
„Samariečiai nei Jeruzalės, nei šventyklos nelaiko šventais objektais. Visi metai yra šventi tik tame, kuris yra Gerizime.“
(Samariečių metinis maldų ciklas)
4. Ar buvo pranašai po Mozės?
Žydų kanonas:
Pranašų knygos – nuo Jozuės iki Malachijo – užima didelę dalį Tanacho. Jie – Dievo balsas per amžius.
Samariečių tikėjimas:
Samariečiai atmeta visus pranašus po Mozės. Jie tiki, kad tik Mozė gavo tobulą apreikštą Įstatymą, o visi vėlesni raštai – žmogiški komentarai ar klaidos.
„Nė vienas po Mozės negavo tobulo Apreiškimo.“
(Samariečių tikėjimo tezė, XIII a.)
Tai reiškia, kad žydų mylimi pranašai – Izaijas, Jeremijas, Ezechielis – samariečiams neturi autoriteto. Tai gilus teologinis atskyrimas – vieni tiki besivystančiu Dievo kalbėjimu, kiti – kartą ir visiems laikams duotu.
5. Išrinktoji vieta – kas ją pasirinko: Dievas ar žmonės?
Žydų tradicijoje Jeruzalę kaip šventą miestą iškelia Dovydas ir Saliamonas, bet tik per pranašų patvirtinimą. Samarietiškoje versijoje Gerizimas jau buvo pasirinktas Sinajuje.
„Ši vieta buvo paskirta dar sandoros su Nojumi metu.“
(Jubiliejų knyga, kurią mėgo ir samariečiai, Jub. 8:19)