Kai kurie Kumrano rankraščiai liudija keistą ir daug kam netikėtą idėją – ne vieną, o du Mesijus. Tai viena unikaliausių Kumrano bendruomenės teologijos ypatybių: jie laukė ne vieno išgelbėtojo, bet dviejų skirtingų figūrų – vienos kunigiškos, kitos karališkos.
Pirmasis – vadinamas Mesiju iš Aarono – turėjo būti dvasinis vadovas, teisingumo mokytojas, aukojimo ir įstatymo tvarkos sergėtojas. Tai žmogus, per kurį Dievas vėl atstatytų šventyklos šventumą, sugrąžintų tikrąją sandorą. Jo vaidmuo – ne kardu, o išgryninta doktrina.
Antrasis – Mesijas iš Izraelio – buvo karinis arba politinis gelbėtojas, veikęs kaip Dovydo palikuonis. Jis turėjo vesti tautą į pergalę prieš „Tamsos sūnus“, atkurti Izraelio nepriklausomybę ir atstatyti teisingumą pasaulyje.
Kumrano bendruomenė šias figūras mini kartu, pavyzdžiui, Bendruomenės taisyklėse (1QS 9:11):
„Kol ateis Pranašas ir Mesijas iš Aarono ir Izraelio.“
Kai kur šie du pateptieji minimi atskirose pareigose – vienas vadovauja religinėms apeigoms, kitas – bendruomenės sueigoms. Vėliau kai kurie tekstai, ypač Hodayot, leidžia manyti, kad dvasinis Mesijas galėjo būti netgi svarbesnis nei karinis.
Tai reiškia, kad Kumrano bendruomenė tikėjosi ne staigaus pasaulio perkeitimo per vieną veikėją, bet simfoniško Dievo plano, kur du skirtingi asmenys įgyvendins skirtingas, bet viena kitą papildančias misijas.
Dvigubas Mesijas labai skiriasi nuo Naujojo Testamento vizijos, kur Jėzus yra ir kunigas, ir karalius viename asmenyje. Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad krikščionybė iš dalies perėmė šią dvigubumo mintį – tik sujungė ją viename Kristuje.
Dvi figūros Kumrano tekstuose rodo, kad Mesijo samprata judaizme nebuvo vienalytė. Buvo laukimas, bet skirtingos viltys. Vieni laukė kardo, kiti – taisyklės. Kumrano bendruomenė laukė abiejų vienu metu.