Abortų tema – viena jautriausių ir labiausiai visuomenę skaldančių. Ypač jautriai į šį klausimą žiūri tikintys žmonės. Taigi, ką sako Biblija, religija ir tikėjimas apie abortus?
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Šventajame Rašte žodis „abortas“ nėra tiesiogiai minimas. Tačiau Biblijoje gausu tekstų, kuriuose kalbama apie gyvybės vertę ir žmogaus pašaukimą dar motinos įsčiose. Pavyzdžiui, Jeremijo knygoje rašoma: „Dar prieš sukurdamas tave motinos įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, aš tave pašventinau“ (Jer 1,5). Panašiai skamba ir psalmininko žodžiai: „Tu sukūrei mane mano motinos įsčiose“ (Ps 139,13). Šios eilutės dažnai naudojamos argumentuojant, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo pat pradėjimo momento, todėl abortas vertinamas kaip gyvybės nutraukimas.
Religinėse bendruomenėse požiūriai į abortus skiriasi, tačiau dauguma tradicinių krikščionių bažnyčių laikosi pozicijos, kad gyvybė yra šventa nuo pat jos pradžios. Katalikų Bažnyčia abortus griežtai atmeta kaip moralinę blogybę ir laiko tai rimta nuodėme. Jos Katekizme aiškiai parašyta, kad gyvybė nuo pat pradėjimo akimirkos turi būti saugoma ir gerbiama.
Stačiatikių bažnyčia taip pat pasisako už gyvybės apsaugą nuo pat pradėjimo. Abortas vertinamas kaip rimtas pažeidimas prieš gyvybės šventumą. Protestantų bažnyčiose nuomonės gali būti įvairios: konservatyvesnės bendruomenės abortus smerkia, tačiau kai kurios liberalesnės denominacijos gali turėti lankstesnę poziciją, ypatingai sudėtingais atvejais.
Be abejo, abortų klausimas nėra tik teologinė diskusija. Tai asmeniškas ir dažnai skaudus pasirinkimas, kuriame susiduria moraliniai, socialiniai, sveikatos ir tikėjimo aspektai. Tikėjimo bendruomenės dažnai ragina suteikti pagalbą ir paramą moterims, esančioms sunkioje situacijoje, pabrėždamos užuojautą ir pagalbą kaip krikščioniško tikėjimo esmę.
Tad Biblija, religija ir tikėjimas kalba apie abortus per gyvybės šventumo ir pagarbos kiekvienam žmogui prizmę. Jie primena, kad gyvybės apsauga yra ne tik religinė dogma, bet ir moralinė atsakomybė, kviečianti mus rūpintis vieni kitais, ypač pažeidžiamiausiais ir silpniausiais visuomenės nariais.