Jėzaus gimimo istorijoje šalia angelų giesmių, žvaigždžių ir išminčių dovanų slypi ir niūrus, dažnai nutylimas epizodas – karaliaus Erodo įsakymas nužudyti Betliejaus apylinkėse gimusius berniukus. Tai buvo kraupus ir beviltiškas mėginimas sustabdyti Mesijo atėjimą. Erodas bijojo, kad naujagimis „žydų karalius“ gali sukelti sukilimą, atimti iš jo sostą ir tapti liaudies viltimi, todėl ėmėsi brutalaus smurto. Šis įvykis primena mums, kad Dievo planai dažnai susiduria su žmogišku siaubu, baime ir valdžios troškimu.
Karalius Erodas Didysis nebuvo žydas kilme – jis buvo idumėjas, valdęs Judėją kaip Romos paskirtas karalius nuo 37 m. pr. Kr. iki savo mirties 4 m. pr. Kr. Jis garsėjo dviem dalykais: ambicingais statybų projektais (įskaitant Jeruzalės šventyklos atstatymą) ir paranojišku žiaurumu. Erodas nužudė savo žmoną Marijamę, tris sūnus ir net keletą giminių, kai tik kilo įtarimų dėl sąmokslų prieš jį. Romos imperatorius Augustas apie jį pasakė su kartėliu: „Verčiau būti Erodo kiaule negu jo sūnumi.“
Tokiam žmogui žinia, kad kažkur gimė „žydų karalius“, buvo ne mistinis ženklas, o tiesioginė grėsmė jo sostui.
Pasak Evangelijos pagal Matą, kai išminčiai iš Rytų atvyko į Jeruzalę vedami žvaigždės ir pasiteiravo, kur gimęs žydų karalius, Erodas išsigando, o kartu su juo ir visas miestas. Tai buvo daugiau nei religinis klausimas – tai buvo politinė ugnis. Romėnų valdomoje Judėjoje bet koks naujas „karalius“ reiškė galimą sukilimą. Erodas slapta susikvietė Rašto aiškintojus, kurie nurodė, kad Mesijas turi gimti Betliejuje, ir liepė išminčiams ten ieškoti vaiko, o vėliau pranešti jam.
Tačiau išminčiai, gavę sapne įspėjimą, nebegrįžo pas Erodą. Supratęs, kad buvo apgautas, Erodas puolė įtūžį.
Kūdikių žudynės
Erodo įsakymu, Betliejuje ir jo apylinkėse buvo nužudyti visi berniukai iki dviejų metų, kad tarp jų patektų ir ieškomas kūdikis – būsimas karalius. Tikslus vaikų skaičius Evangelijoje neminimas, bet istoriškai manytina, kad Betliejus tuo metu buvo nedidelis miestelis – tai galėjo būti 20–30 vaikų, tačiau šis skaičius nėra svarbiausias. Svarbiausia – pats nusikaltimo pobūdis, žiaurus išpuolis prieš nekaltumą.
Šis įvykis vadinamas „Šventųjų Kūdikių kankinių žudynėmis“, o jų atminimas liturgijoje švenčiamas gruodžio 28 dieną. Tai liudija, kad krikščioniškoje tradicijoje šie kūdikiai laikomi pirmaisiais, praliejusiais kraują dėl Kristaus.
Ar tai tikrai įvyko?
Šis klausimas kelia daug diskusijų tarp istorikų. Kadangi joks kitas istorinis šaltinis (tarp jų – žydų istorikas Juozapas Flavijus) šio įvykio nemini, kai kurie tyrėjai spėja, kad žudynės galėjo būti simbolinis pasakojimo elementas, siekiant parodyti Jėzaus gyvenimo paralelę su Mozės istorija – kai Egipto faraonas žudė žydų berniukus, o kūdikis Mozė buvo išgelbėtas.
Vis dėlto, atsižvelgiant į Erodo biografiją ir jo tikrai dokumentuotus žiaurumus, toks įsakymas atrodo visiškai galimas. Juolab, kad mažo miestelio įvykis galėjo tiesiog nepatekti į didesnių metraščių puslapius.
Betliejaus vaikų žudynės tarsi meta šešėlį ant prakartėlės šviesos. Jos primena, kad Dievo įsikūnijimas vyko ne sterilioje dvasinėje erdvėje, o tikrame, pavojingame pasaulyje. Kad šalia Dievo atėjimo į pasaulį veikia ir baimė, smurtas, valdžios siaubas. Dievo Sūnus atėjo į pasaulį, kuriame vaikų gyvybė gali būti paaukota dėl politinių ambicijų.
Jėzus pats pabėgo – jo šeima išsigelbėjo, bet kitų kūdikių kraujas buvo pralietas. Evangelijos nesaldina pasaulio, į kurį gimė Kristus – jos rodo, koks jis buvo, ir kokia drąsa reikalinga tikram šviesos įsikūnijimui.
Daugelyje šalių žuvusių kūdikių atminimas švenčiamas kaip tylus liudijimas apie nekaltų aukų kainą, kurią tenka mokėti, kai galingieji bijo tiesos. Taip pat – kaip paslaptinga nuoroda į Kristaus misiją: jis išgelbėtas ne tam, kad būtų išskirtinis, bet kad neštų gyvenimą tiems, kurie mirė dėl jo.