Ko nevalgo tikintieji?

• Daugelio religijų tikintieji turi mitybos apribojimų, kurie skiriasi pagal tikėjimą ir praktiką, dažnai siejami su dvasiniais ar etiniais principais.
• Judaizme vengiama kiaulienos, jūros gėrybių ir mėsos bei pieno derinimo, islamo tikintieji nevalgo kiaulienos ir alkoholio, o hinduistai dažnai atsisako mėsos, ypač jautienos.
• Budizme dauguma renkasi vegetarizmą dėl gailestingumo, o krikščionybėje nėra universalių draudimų, bet kai kurios denominacijos pasninkauja, vengdami mėsos tam tikrais laikotarpiais.
• Šie apribojimai atspindi tikėjimų vertybes, tokias kaip švara, neprievarta ar dvasinis augimas, tačiau praktika gali skirtis tarp individų ir bendruomenių.

Judaizmas

Judaizmo tikintieji laikosi košerinių įstatymų, kurie draudžia valgyti kiaulieną, jūros gėrybes (pvz., krabus, krevetes) ir reikalauja, kad gyvūnai, tinkami valgyti, turėtų skeltus kanopus ir rumuotų (pvz., karvės, avys). Taip pat neleidžiama maišyti mėsos ir pieno produktų, o mėsa turi būti skerdama specialiu būdu (shechita), užtikrinant humaniškumą ir kraujo nutekėjimą. Šie įstatymai, grindžiami Toros nurodymais, skatina šventumą, savikontrolę ir paklusnumą Dievui.

Islamas

Islame maistas skirstomas į halalą (leidžiamą) ir haramą (draudžiamą). Tikintieji nevalgo kiaulienos, nevartoja alkoholio, o mėsa turi būti skerdama halalo būdu – gyvūnas greitai užmušamas, ištariant Dievo vardą. Draudžiama valgyti kraują ar gaišenas (gyvūnus, mirusius ne skerdimo metu). Šie apribojimai, pagrįsti Koranu ir Hadisu, siekia užtikrinti švarą, sveikatą ir etišką gyvūnų elgesį.

Hinduizmas

Dauguma hinduistų yra vegetarai, ypač vengdami jautienos, nes karvės laikomos šventomis. Kai kurie taip pat atsisako svogūnų, česnakų ir kiaušinių, laikydami juos neigiamų savybių skatinančiais. Šie apribojimai grindžiami ahimsa (neprievartos) principu, siekiant išlaikyti dvasinę švarą ir pagarbą visoms gyvybėms.

Budizmas

Budizme nėra griežtų mitybos įstatymų, bet dauguma, ypač Mahajanos tradicijoje, renkasi vegetarizmą dėl gailestingumo principo. Theravados vienuoliai gali valgyti mėsą, jei ji jiems buvo pasiūlyta ir jie nežinojo, kad gyvūnas buvo užmuštas specialiai jiems. Mityba atspindi siekį sumažinti kančią ir gerbti visas gyvybes.

Krikščionybė

Krikščionybėje nėra universalių mitybos draudimų, bet kai kurios denominacijos, pvz., katalikai, per Gegužinę (Lentą) vengia mėsos penktadieniais ir periodiškai pasninkauja. Ortodoksai taip pat turi griežtus pasninko periodus. Šios praktikos skirtos dvasiniam augimui ir prisiminimui Jėzaus aukos, o Naujasis Testamentas moko, kad visi maisto produktai yra švarūs.

Maistas religijose yra ne tik fizinis poreikis, bet ir dvasinis aktas, atspindintis tikėjimą, etiką ir kultūrinę tapatybę. Skirtingų religijų tikintieji dažnai turi mitybos apribojimų, kurie kyla iš šventraščių, tradicijų ar moralinių principų. Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime pagrindinių religijų – judaizmo, islamo, hinduizmo, budizmo ir krikščionybės – mitybos praktikas, ką tikintieji vengia valgyti ir kodėl, taip pat trumpai paliesime kitus tikėjimus, tokius kaip sikhizmas ir džainizmas.

Judaizmas: Košeriniai įstatymai

Judaizme mitybos įstatymai vadinami košeriais, o maistas, atitinkantis šiuos įstatymus, laikomas tinkamu valgyti. Pagrindiniai apribojimai apima:

• Draudžiami maisto produktai: Neleidžiama valgyti kiaulienos, jūros gėrybių (pvz., krabų, krevetų, midijų), nes jie neatitinka Toros nurodymų (Kunigų 11, Įstatymo pakartojimas 14). Leidžiami tik tie gyvūnai, kurie rumuoja ir turi skeltus kanopus, pvz., karvės, avys, ožkos. Paukščiai, tokie kaip ereliai ar vanagai, taip pat draudžiami, nes laikomi nešvariais.
• Mėsos ir pieno atskyrimas: Neleidžiama valgyti mėsos ir pieno produktų kartu, pvz., sūrio su kepsniu, nes Toros įsakymas draudžia „virti ožiuką jo motinos piene“ (Išėjimo 23:19). Tai reikalauja atskirų indų ir įrankių mėsai ir pienui.
• Skerdimo taisyklės: Mėsa turi būti skerdama specialiu būdu, vadinamu shechita, kur gyvūnas greitai užmušamas, užtikrinant minimalų skausmą, o kraujas visiškai nutekinamas, nes kraujo vartojimas draudžiamas (Kunigų 17:10–14).

Priežastys: Šie įstatymai, grindžiami Toros nurodymais, siekia išlaikyti šventumą ir savikontrolę, kaip teigia rabinas Hayim Halevy Donin knygoje „To Be a Jew“. Jie taip pat padeda išlaikyti žydų tapatybę, atskiriant juos nuo kitų tautų, ir laikomi Dievo valios išraiška, net jei ne visada aiškiai nurodomos priežastys.

Islamas: Halalas ir haramas

Islame maistas skirstomas į halalą (leidžiamą) ir haramą (draudžiamą), remiantis Koranu ir Hadisu. Pagrindiniai apribojimai:

• Draudžiami maisto produktai: Neleidžiama valgyti kiaulienos (Koran 2:173), alkoholio, kraujo ir gaišenų (gyvūnų, mirusių ne skerdimo metu). Taip pat draudžiama mėsa, kuri nebuvo skerdama pagal islamo taisykles, pvz., plėšrūnų ar gyvūnų, užmuštų ne ištariant Dievo vardą.
• Skerdimo taisyklės: Mėsa turi būti skerdama halalo būdu – gyvūnas greitai užmušamas, ištariant „Bismillah“ (Dievo vardą) ir „Allahu Akbar“, užtikrinant humaniškumą. Leidžiami gyvūnai, tokie kaip karvės, avys, ožkos, vištos, jei skerdimas atitinka taisykles.

Priežastys: Šie apribojimai, pagrįsti Koranu (pvz., 5:3) ir Hadisu, siekia užtikrinti švarą, sveikatą ir etišką gyvūnų elgesį. Halalas atspindi paklusnumą Dievo valiai ir siekį išlaikyti dvasinę grynumą, kaip aiškina.

Hinduizmas: Vegetarizmas ir ahimsa

Hinduizme nėra vieningų mitybos įstatymų, tačiau dauguma hinduistų praktikuoja vegetarizmą, ypač vengdami mėsos. Pagrindiniai apribojimai:

• Mėsos vengimas: Dauguma hinduistų nevalgo mėsos, ypač jautienos, nes karvės laikomos šventomis ir apsaugotomis dievybėmis, kaip nurodo Vedos. Pagal 2021 m. Pew tyrimą, 44 % hinduistų yra vegetarai.
• Kiti apribojimai: Kai kurie vengia svogūnų, česnakų, kiaušinių, laikydami juos tamasic (skatinančiais neigiamas savybes) ir trukdančiais dvasiniam augimui.

Priežastys: Šie apribojimai grindžiami ahimsa (neprievartos) principu, siekiant išlaikyti dvasinę švarą ir pagarbą visoms gyvybėms. Vegetarizmas taip pat laikomas sattvic (gerąja) mityba, skatinančia ramybę ir dvasinį tobulėjimą, kaip aiškina.

Budizmas: Gailestingumo mityba

Budizme nėra griežtų mitybos įstatymų, tačiau dauguma budistų, ypač Mahajanos tradicijoje, praktikuoja vegetarizmą. Pagrindiniai apribojimai:

• Mėsos vengimas: Dauguma budistų vengia mėsos, siekdami sumažinti kančią gyvūnams, remdamiesi ahimsa principu. Mahajanos sutros, pvz., Lankavatara Sutra, aiškiai rekomenduoja vegetarizmą.
• Theravados tradicija: Vienuoliai gali valgyti mėsą, jei ji jiems buvo pasiūlyta kaip malda ir jie nežinojo, kad gyvūnas buvo užmuštas specialiai jiems, kaip nurodo Vinaja taisyklės.

Priežastys: Mityba grindžiama gailestingumu ir sąmoningumu apie visų gyvybių vienovę, siekiant sumažinti priklausomybę nuo smurto. Tai atspindi Budos mokymą apie penkis dorovės principus, įskaitant gyvybės nepažeidimą, kaip aiškina.

Krikščionybė: Pasninko tradicijos

Krikščionybėje nėra universalių mitybos draudimų, tačiau kai kurios denominacijos turi pasninko praktikas:

• Katalikybė: Per Gegužinę (Lentą) katalikai vengia mėsos penktadieniais, o pasninkauja per Gerąjį Penktadienį ir Pelenų Diena, kaip nurodo Bažnyčios tradicijos.
• Ortodoksai: Ortodoksai turi griežtus pasninko periodus, pvz., Didįjį Pasninką, kai vengiama mėsos, pieno, kiaušinių ir aliejaus.

Priežastys: Šios praktikos skirtos dvasiniam augimui, savikontrolei ir prisiminimui Jėzaus aukos. Naujasis Testamentas moko, kad visi maisto produktai yra švarūs (Apaštalų darbai 10:15), tačiau pasninkas skatinamas kaip dvasinis pratimas, kaip aiškina.

Kiti religiniai tikėjimai

• Sikhizmas: Dauguma sikhų yra lakto-vegetarai, vengdami mėsos, alkoholio ir tabako. Tai atspindi jų vertybes – paprastumą ir kūno švarą, kaip nurodo Sikhų raštai.
• Džainizmas: Džainai yra griežti vegetarai, dažnai vengdami šakninių daržovių (pvz., bulvių, morkų), kad nepakenktų žemėje esančioms gyvybėms. Tai ekstremali ahimsa forma, siekiant visiškai išvengti smurto, kaip aiškina.

Palyginamoji lentelė

Religinių mitybos apribojimų įvairovė atspindi tikėjimų vertybes – nuo švaros ir paklusnumo Dievui judaizme ir islame iki neprievartos hinduizme, budizme ir džainizme. Krikščionybėje pasninkas pabrėžia dvasinį augimą, o sikhizmas – paprastumą. Šie apribojimai ne tik formuoja kasdienius pasirinkimus, bet ir stiprina tikinčiųjų ryšį su jų tikėjimu ir bendruomene. Suprasdami šias praktikas, galime geriau vertinti religijų įvairovę ir rodyti pagarbą kitų tikėjimų tradicijoms.