Flavijus Jozefas – vienas svarbiausių senovės istorijos liudininkų, kurio veikalai leidžia suprasti ne tik žydų, bet ir romėnų pasaulį. Jo gyvenimas buvo kupinas dramos: jis kovojo prieš Romą, buvo paimtas į nelaisvę, o vėliau tapo romėnų pilietiniu ir rašė istorines knygas, kurios iki šiol vertinamos tiek mokslininkų, tiek religinių tyrinėtojų.
Jis gimė 37 m. po Kristaus Jeruzalėje kilmingoje kunigų šeimoje ir gavo solidų religinį išsilavinimą. Jaunystėje prisijungė prie fariziejų, vienos iš pagrindinių to meto žydų religinių grupuočių. 66 m. prasidėjo Didysis žydų sukilimas prieš Romos imperiją, ir Jozefas buvo paskirtas vienu sukilėlių vadų Galilėjoje. Čia jis patyrė ir didžiulį pralaimėjimą – jo pajėgos buvo apsuptos Jotapato mieste, o jis pats pateko į nelaisvę.
Tai, kas įvyko po to, pakeitė jo likimą. Patekęs į romėnų generolo Vespasiano rankas, Jozefas pranašavo, kad šis taps imperatoriumi. Kai prognozė išsipildė, Jozefas buvo apdovanotas laisve ir romėnų pilietybe, pasivadino Flavijumi (pagal Vespasiano giminės vardą) ir pradėjo rašyti istorines knygas.
Jo kūriniai – „Žydų karas“, „Žydų senienų knyga“, „Prieš Apioną“ ir „Autobiografija“ – yra nepakeičiami šaltiniai apie tų laikų įvykius. „Žydų karas“ ypač vertingas, nes jame detaliai aprašomas sukilimas ir Jeruzalės sugriovimas 70 m. Jis rašė ne tik apie karius ir politikus, bet ir apie paprastų žmonių išgyvenimus, kas leidžia giliau suprasti tą epochą.
Be to, Jozefas yra vienas nedaugelio senovės autorių, kurie mini Jėzų Kristų. Jo trumpa pastaba apie Jėzų (vadinamasis „Testimonium Flavianum“) kelia diskusijų tarp mokslininkų – vieni mano, kad tai autentiškas tekstas, kitai – kad vėlesni kopistai jį papildė. Bet net jei ši dalis buvo redaguota, Jozefo darbai vis tiek lieka svarbiausiu ne krikščionišku šaltiniu, patvirtinančiu Jėzaus istoriškumą.
Nors kai kurie žydų mąstytojai Jozefą kritikavo dėl per didelio romėniško požiūrio, jo knygos buvo ypač svarbios krikščionims, kurios jas per amžius išsaugojo. Be jų būtų žymiai sunkiau atkurti ne tik žydų, bet ir visos antikinio pasaulio istoriją.
Flavijus Jozefas mirė apie 100 m., palikdamas po savęs įspūdingą literatūrinį palikimą. Jo gyvenimas buvo pilnas prieštaravimų – jis kovojo prieš Romą, bet vėliau ją garbino; buvo žydų išdavikas pagal vienus, o pagal kitus – žydų istorijos išsaugotojas. Bet viena aišku: be jo raštų mes žinotume žymiai mažiau apie senovę.