Ar žudyti tylias būtybes yra nuodėmė?
Kai žmogus žudo gyvūną, kuris negali nei šauktis, nei gintis, – ar tai tik techninis veiksmas? Ar tai nėra lūžio taškas sąžinei, kuri išmoksta tylėti?
Kodėl žmogui taip lengva be jokios emocijos užmušti krevetę, žuvį, sraigę, vabalą? Kodėl kai kurie žmonės net negali užmušti vabzdžio, o kiti gali šypsodamiesi nukirsti viščiukui galvą? Ar tai tik įprotis? Instinktas? Ar kažkas gilesnio?
Tylūs gyvūnai nekelia triukšmo – todėl jų skausmas lieka neišgirstas. Bet ar tai reiškia, kad jo nėra? Tyrimai rodo, jog net žuvys ir vėžiagyviai jaučia skausmą. Tai ne tik biologija – tai moralinis iššūkis.
Filosofas Albertas Schweitzeris rašė: „Etika prasideda ten, kur mes pripažįstame vertę net ir menkiausiai gyvybei.“
Religija tai numato nuo pat Pradžios knygos – gyvybės kvapas („nefeš chaja“) buvo duotas ne tik žmogui, bet ir gyvūnams. Hildegarda iš Bingeno sakė, kad gyvūnai turi „proto šviesą“. Pranciškus Asyžietis vadino juos broliais. Bet ar mes dar juos laikome broliais, kai nutylame jų kančią?
Žiaurumas tylai neturi stabdžių. Žmogus, kuris gali be jausmų pakenkti gyvūnui, dažnai neatsispiria norui išnaudoti ir kitą tylą – žmogaus tylą. Ar mes ne per dažnai išnaudojame ir pačius tyliuosius tarp mūsų?
Tylus žmogus – tai vaikas, kuris bijo pasakyti, kas vyksta namuose. Tai moteris, kuri neišdrįsta prabilti apie smurtą. Tai vienišas senukas, kurio niekas nebeklauso. Tai migrantas, kuris neturi kam skųstis. Visi jie – tarsi tylūs gyvūnai: gyvi, jautrūs, bet nematomi.
Kriminologai rodo, kad žmonės, kurie vaikystėje žalojo gyvūnus, dažnai vėliau smurtauja prieš žmones. Tai ne atsitiktinumas. Tai treniruota sąžinė – pripratusi tylėti, kai kažkas silpnas kenčia.
Arthur Schopenhaueris pastebėjo: „Žmogaus charakterį galima įvertinti pagal tai, kaip jis elgiasi su tais, kurie negali jam atsakyti.“
Tyla tampa sistema. Visuomenė, kuri toleruoja žiaurumą prieš gyvūnus, ilgainiui toleruoja ir socialinę nelygybę. Kuo mažiau pasipriešinimo – tuo lengviau pateisinti smurtą. Kaip Hannah Arendt rašė: „Didžiausias blogis atsiranda tada, kai žmonės nustoja jausti nepatogumą darydami tai, kas neteisinga.“
Krikščioniška etika čia neabejinga. Biblijoje skaitome: „Teisusis rūpinasi savo gyvulio gyvybe“ (Pat 12,10). O Jėzus visada stojo už tuos, kurių niekas negirdėjo – vaikus, nustumtas moteris, raupsuotuosius, svetimšalius. Ne tik jų gelbėjimas, bet ir jų išgirdimas buvo Jo misijos esmė.
Sąžinė nėra tik balsas, kuris draudžia. Tai ir balsas, kuris kviečia. Kviečia ne prievartauti tylą, bet ją girdėti. Ne valdyti, bet globoti. Ir ne abejoti tyliųjų verte, bet jų artumu Dievui.
Tikrasis gailestingumas gimsta ne tada, kai giname tuos, kurie šaukia, bet kai išgirstame tuos, kurie tyli. Ir tik tuomet galime sakyti, kad mumyse gyva sąžinė – gyva kaip gyvybės kvapas, kuris, regis, pulsuoja ne tik žmoguje, bet ir skruzdėlėje.