Viduramžių moteris, aplenkusi savo epochą
Hildegarda iš Bingeno – viena įtakingiausių viduramžių moterų, gimusi 1098 metais ir gyvenusi iki 1179-ųjų. Ji buvo ne tik benediktinų vienuolė, bet ir ryški viduramžių visuomenės asmenybė – teologė, gydytoja, muzikė, filosofė ir net gamtininkė. Neįtikėtina jos gyvenimo istorija ir idėjos žavėjo žmones jau prieš tūkstantmetį, o šiandien vėl atrandamos iš naujo.
Nuo vaikystės Hildegarda patyrė mistines vizijas, kurios lydėjo ją visą gyvenimą. Būdama labai jauna mergaitė, ji regėjo spalvingus vaizdus, girdėjo balsus ir matė tai, ką vadino „gyvąja šviesa“. Šias vizijas ji aprašė garsiajame veikale „Scivias“ („Pažink kelius“), kur aiškino, jog Dievas atskleidė jai, kad viskas pasaulyje – nuo žmogaus iki menkiausios skruzdėlės – neša savyje tam tikrą vidinę „šviesą“, kurią Dievas įkvėpė visoms būtybėms.
Hildegardos požiūris į pasaulį ir kūriniją buvo radikalus ir drąsus savo laiku. Ji tikėjo, kad gyvūnai turi ne tik instinktus, bet ir „lumen rationis“ – ypatingą proto šviesą. Tai nebuvo žmogaus protas, kurį ji pripažino unikalia dovana, tačiau ši gyvūnų šviesa leido jiems jausti, pažinti, mokytis ir net mylėti. Jos žodžiais tariant, šuo pažįsta savo šeimininką ne vien akimis, bet širdimi: „Ar tai nėra šviesa, kitokia nei mūsų, bet vis dėlto tikra?“
Hildegardos idėja apie gyvūnų „proto šviesą“ nėra tvirtinimas apie jų amžinosios sielos buvimą, tačiau ji stipriai teigė, kad gyvūnai turi sąmoningumą ir geba patirti emocijas. Ji citavo Pradžios knygą, kurioje sakoma, kad tiek žmogui, tiek gyvūnams Dievas suteikė tą patį gyvybės kvapą – „nefeš chaja“. Hildegarda šį gyvybės kvapą suprato ne tik kaip fizinį gyvybingumą, bet ir kaip dvasią, leidžiančią gyvūnams aktyviai dalyvauti harmoningoje Dievo kūryboje, kuri yra tarsi didžiulė ir nepertraukiama giesmė.
Šitaip Hildegarda neprieštaravo Biblijai, o ją papildė naujomis įžvalgomis. Juk Pradžios knygoje parašyta, jog ir žmonės, ir gyvūnai sukurti iš tos pačios žemės (Pr 2, 19) – taigi, jie yra ne tik biologiškai, bet ir dvasiškai susiję. Hildegarda tikėjo, kad pagarba gyvūnams ir gamtai – tai pagarba pačiam Dievui, kuris sukūrė visą kūriniją. Šiuo požiūriu ji buvo gerokai modernesnė už savo epochą, primindama mums šiandieninius ekologijos principus.
Taigi Hildegarda iš Bingeno – tai moteris, kurios gyvenimas ir mąstymas primena mums, kad ribos tarp dvasinio ir materialaus pasaulio nėra tokios griežtos, kaip kartais manome. Jos idėjos apie gyvūnų dvasią ir proto šviesą kviečia mus pagarbiau žvelgti į pasaulį, kuriame gyvename, primindama, jog kiekviena būtybė yra unikali ir vertinga Dievo kūrinija. Galbūt būtent čia ir slypi jos tikroji mistinė žinia – ne tiek stebuklingose vizijose, kiek giluminiame suvokime, kad visas pasaulis yra vienas gyvas Dievo paveikslas, į kurį turėtume žvelgti su pagarba ir meile.