Ar religija sugalvota, kad nebijoti mirties?

Ar religija tėra išgalvotas vaistas prieš egzistencinę paniką? XIX a. mąstytojai kaip Ludwigas Feuerbachas ir Karlas Marksas manė būtent taip. Feuerbachas rašė, kad „žmogus sukūrė Dievą pagal savo paveikslą“ – o ne atvirkščiai. Dievas, anot jo, tėra žmogaus vilties projekcija, išdidintas mūsų troškimas būti mylimais, amžinais, reikšmingais. Kai žmogus nebegali pakelti savo trapumo, jis sukuria dangiškąjį Tėvą, kuris žada, kad viskas dar nesibaigė.

Tuo tarpu Marksas priduria dar aštriau: religija – „liaudies opiumas“. Ji nuramina, suteikia iliuziją, bet ne išlaisvina. Tai savotiška morfino dozė, kai pasaulis – neteisingas, kai turtingi viešpatauja, o vargšai kenčia. Vietoje revoliucijos – malda, vietoje permainos – pažadas apie rojų. Religija, pasak Markso, moko paklusti ir laukti, o ne kovoti ir gyventi.

Bet ar tai – visa tiesa?

Religija gimė ne tik iš baimės mirties, bet ir iš nuostabos gyvybei. Kai žmogus pirmą kartą pakėlė akis į žvaigždes ir pasakė „kodėl?“, tai jau buvo malda. Kai palaidojo artimąjį ir pridėjo gėlių, tai jau buvo tikėjimo daigas. Net seniausiose kultūrose mirtis nėra tik pabaiga – ji yra perėjimas. Gal iš čia ir kyla religijos esmė – ne vengti mirties, bet suteikti jai kryptį.

Tikėjimas – tai ne tik vilties projektas, bet ir atsakas į meilės patirtį. Kodėl žmogus pasiaukoja už kitą? Kodėl myli, net žinodamas, kad visa tai laikina? Jei religija būtų vien iliuzija, kodėl kankiniai rinktųsi mirti už ją? Jei ji būtų tik psichologinė apsauga, kodėl tiek daug tikinčiųjų eina per kančią, abejones, tylėjimą?

Religija gal ir prasidėjo kaip bandymas išgyventi baimę, bet ilgainiui tapo ne tik gynyba – ji tapo kūryba. Ne tik „dievo paieška“, bet ir žmogaus formavimo priemonė. Ji neatsako į visus klausimus, bet moko juos ištarti su pagarba. Nes mirtis nėra vien priešas – ji ir veidrodis. O religija – bandymas ištarti, kad gyvenimas turi prasmę ne todėl, kad trunka amžinai, bet todėl, kad mylime.

Ir gal todėl Dievas nėra tiesiog atsakymas. Jis yra klausimas, kurio bijome, bet kurį šnabžda kiekvienas mūsų kvėpavimas.