Ar amžinybė yra laiko nebuvimas, ar begalinis laiko tęsinys? Tai klausimas, kuriame susitinka dvi galaktikos – mūsų žemiškas laiko patyrimas ir dangiškas Dievo buvimo būdas. Kiekvienas, kuris bent kartą tyliai mąstė apie amžinybę, žino, kad ši sąvoka pradeda ne tiek atsakyti, kiek stingdo mąstymą. Kaip galima suvokti laiką, kai laiko nėra? O gal ten laikas tiesiog neturi pabaigos – viskas tęsiasi kaip sekmadienio popietė be vakaro?
Šv. Augustinas, vienas subtiliausių krikščioniškų proto poetų, rašė „Išpažinimuose“, kad laikas egzistuoja tik kaip dabarties įtempimas: praeitis jau yra atmintyje, ateitis – lūkesčiuose, o dabartis – tai mirksnis, kuris vos pasirodęs jau išnyksta. Amžinybė, pasak jo, nėra toks laikas, kuris „labai ilgai trunka“. Ji visai nėra trukmė. Ji yra „nuolatinė dabartis“, visiškai neslenkanti. Tarsi muzikos natos, kurios nustoja eiti viena po kitos ir visos skamba vienu metu – ne kaip kakofonija, o kaip tobulas akordas.
Šv. Tomas Akvinietis, kalbėdamas apie Dievą, sako, kad Jis yra „ipsum esse subsistens“ – pats buvimas savyje. Tai reiškia, kad Dievas neegzistuoja laike, kaip mes – Jis yra už laiko, virš jo. Dievui nėra „vakar“ ir „rytoj“. Jis gyvena amžinoje „dabar“. Todėl ir amžinybė – tai ne ilgas laikas, bet buvimas visiškoje pilnatvėje, kur nėra laukimo, nuovargio, pradžios ar pabaigos.
Tačiau kai mes galvojame apie pomirtinį gyvenimą, dažnai įsivaizduojame jį kaip ilgą ilgą kelią – begalinį laiką, kuriame niekas nesibaigia. Ir tada natūraliai kyla baimė: ar tai nebūna nuobodu? Ar nenorėsiu, kad rojus kada nors pasibaigtų? Bet gal tai tik mūsų žemiško mąstymo projekcija: mes įsivaizduojame amžinybę kaip labai ilgą filmą, kurio niekas neperjungia.
Gal iš tikrųjų ten viskas kitaip. Gal ten laikas netenka krypties, kaip upė, pasiekusi jūrą. Gal ten nėra „anksti“ ar „pavėluotai“, tik buvimas. Ne statinis, ne sustingęs, bet toks gyvas, kad kiekvienas „dabar“ yra tobula pradžia ir tobula pabaiga. Tarsi žvilgsnis į mylimą veidą, kurio nebereikia niekada atitraukti.
Viena mistikė rašė, kad amžinybėje nebus „daugiau“ laiko – bus gilesnis laikas. Ne ilgesnis, bet pilnesnis. Ir tai galbūt geriausias atsakymas: amžinybė – ne tai, kas tęsiasi, bet tai, kas visada yra. Kaip meilė, kuri iš tiesų nesitęsia – ji tiesiog būna. Kai tikra.
Ar amžinybė yra laiko nebuvimas, ar jo begalybė? Filosofai pasakytų – abu atsakymai yra per siauri. Galbūt tai ne laikas be pabaigos, bet laiko perkeitimas. Ne sekmadienis be pirmadienio, o viskas, kas gera, be galimybės būti blogu. Amžinas ne laikas, o buvimas meilėje, kurio nereikia skaičiuoti.
O jeigu kartais mūsų siela dar vis tiek norės laikrodžio – gal amžinybėje bus viena rodyklė: visada rodanti į širdį.