Ar amžinas rojus gali būti nuobodus? Klausimas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis eretiškas, iš tiesų atveria labai žmogišką nerimą: ar tikrai mūsų siela geba ilgėtis nesibaigiančio džiaugsmo? Ar laimė, kuri niekada nesikeičia, gali išlikti prasminga?
Krikščioniškoje tradicijoje rojus dažnai apibūdinamas kaip Dievo artumas, kaip buvimas Jo akivaizdoje. Tačiau šis buvimas nėra statiškas. Šventasis Augustinas rašo: „Tu pažadinai mane, kad ieškočiau Tavęs, ir Tu davėi man širdį, kuri nerimsta, kol ilsisi Tavyje.“ (Išpažinimai). Taigi, dangiškoji laimė nėra nuobodulys, bet nuolatinis įėjimas vis giliau į Meilę, kurios šaltinis – pats Dievas.
Bet kodėl žmogui atrodo, kad tai gali būti monotoniška? Gal todėl, kad mes pripratę prie dramų, prie permainų, prie kovų ir pasiekimų. Mūsų žemiška sąmonė vertina tą, kas laikina, kas išnyksta. Amžinybė atrodo kaip užšaldytas kadras. Bet tik todėl, kad mes ją įsivaizduojame kaip laiką be pabaigos, o ne kaip būseną be laiko.
Teologai kalba apie “laimės dinamizmą”: rojuje siela nesustoja, bet vis labiau atsiveria, vis gilyn patiria Dievą. Šventasis Tomas Akvinietis rašė apie vadinamąjį “visuotinį regėjimą” (visio beatifica) – nuolatinį Dievo grožio ir tiesos matymą, kuris niekada netampa įprastas, nes Dievas yra begalinis. Dievas niekada neatskleidžia savęs visiškai vienu metu, bet leidžia žmogui vis daugiau ir daugiau patirti Jo šlovę. Todėl rojus – tai ne viena nesikeičianti akimirka, o nesibaigiantis gilinimasis į tikrovę, kurioje nėra nuovargio.
Rojus nėra poilsio kėdė su palmėmis. Rojus – tai dvasinė ekstazė, bet ne tokia, kuri išvargina, o tokia, kuri nuolat atnaujina. Tai buvimas ne vien su Dievu, bet ir su kitais, kurie jau atpirkti. Šv. Teresė Avilietė rašė: „Danguje visi myli, bet kiekvienas turi savo būdą tai išreikšti. Todėl nėra vienodumo, yra vienybė.“
Literatūroje galima rasti ir kūrybinių interpretacijų. C. S. Lewis savo knygoje „Didysis skyrybų klausimas“ (The Great Divorce) pateikia vaizdinį, kur žmonės atvyksta į dangaus pakraštį ir turi apsispręsti – ar jie pasiruošę atsisakyti savo senųjų prisirišimų, kad galėtų įžengti į tikrąjį džiaugsmą. Daugeliui tai – sunku. Nes net dangus reikalauja pokyčio: savęs paleidimo. Tik tuomet jis tampa ne nuobodus, o atveriantis.
Amžinybė be Dievo būtų nepakeliama, bet amžinybė su Dievu – tai ne sustingimas, o tobula meilės cirkuliacija. Ne vien žiūrėjimas į Dievą, bet buvimas su Juo, dalyvavimas Jo kūryboje, Jo šviesoje. Rojus – tai ne finalas, tai amžinas šokis.
Atsakymas paprastas: rojus gali būti nuobodus tik tiems, kurie ieško pramogos. Bet tiems, kurie ilgisi tiesos, gėrio ir meilės – jis tampa nebaigiamu išsipildymu. Ar mes pasiruošę tokiai laisvei? Ne nuo išorės, o nuo savo paties ribotumo?
Rojus – tai ne vieta. Tai būsena, kurioje žmogus pagaliau sutampa su tuo, kuo Dievas jį visada troško matyti. Ir tame sutapime nėra nuobodulio – yra tobula pilnatvė.