Skaistybė dažnai pristatoma kaip tyros meilės, Dievo artumo ir dvasinės laisvės kelias. Tačiau kartu ji neatsiejama ir nuo istorinių įtampų – tarp tikėjimo ir kontrolės, tarp moters pasirinkimo ir visuomenės lūkesčių. Kyla klausimas: ar mergelių kultas ir vienuolinė skaistybė buvo tik dvasinė viršūnė, ar kartais ir patogus mechanizmas Bažnyčios vadovams? Ar iš tikrųjų tai buvo tik laisvas pasirinkimas?
Ankstyvojoje krikščionybėje moterys, pasirenkančios skaistumą, dažnai būdavo laikomos dvasinėmis herojėmis. Jos drąsiai atsisakydavo santuokos, turtų, net imperatoriaus įsakymų – dėl Dievo. Šv. Kotryna, šv. Liucija, šv. Agota – visos jos buvo ne klusnios paklusniosios, o dvasinės maištininkės. Jos norėjo priklausyti ne vyrui, bet Kristui. Ir už tai dažnai kentėjo mirtį. Tuo metu skaistybė reiškė ne pasitraukimą, o pasipriešinimą.
Tačiau per šimtmečius, kai Bažnyčia tapo struktūruota ir hierarchinė, kai kurie vienuolynai virto uždaromis sistemomis. Ir iš tikrųjų – kai kuriais laikotarpiais vienuolynai buvo patogi išeitis tėvams, norintiems „įkurdinti“ dukterį be kraitės, ar net kilmingoms šeimoms, siekiančioms apsaugoti savo turtą. Taip pat kai kurios moterys buvo raginamos rinktis skaistumą dėl dvasinių argumentų, bet už jų slypėjo labai pasaulietiški motyvai. Tad taip – kartais skaistumas buvo paverčiamas ne laisve, o priemone kontroliuoti moterų likimą.
Ir vis dėlto, tai nėra visa tiesa. Istorijoje gausu moterų, kurios sąmoningai ir laisvai pasirinko vienuolinį kelią. Kai kurios jų tapo dvasinėmis autoritetėmis – rašė, vadovavo, kūrė, gydė. Jos nebuvo nei nutildytos, nei pavaldžios – jos gyveno pagal savo vidinį pašaukimą. Vienuolynas kai kurioms moterims buvo vienintelė vieta, kur jos galėjo turėti savo erdvę, išsilavinimą, net įtaką.
Tačiau verta atvirai užduoti ir kitą klausimą: ar visos tikrai buvo skaisčios, kaip skelbia legendos? Realybė dažnai būna įvairesnė nei idealizuoti aprašymai. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti užuominų apie tai, kad dalis vienuolynų buvo ne tik dvasinių ieškojimų vieta, bet ir erdvė, kurioje skirtingi interesai – tiek dvasiniai, tiek politiniai ar net geidulingi – persipindavo. Kai kuriais atvejais religija būdavo pasitelkiama kaip retorika, o už jos slypėdavo ne visada šventi ketinimai. Vyrams galėjo būti patogu formuoti skaistybės idealus, kurie ne tik suteikė dvasinį autoritetą, bet ir atvėrė kelią į savotišką simbolinę (o kartais ir fizinę) galią prieš tuos, kurie tą idealą bandė įkūnyti.
Tai ypač ryšku tam tikrose sektose ir uždarose religinėse bendruomenėse, kurios pasinaudojo vienuolinio gyvenimo forma ar skaistybės retorika siekdamos ne dvasinės, bet kūniškos naudos. Žinoma nemažai atvejų, kai moterys buvo „užverbuojamos“ į tariamai dvasinius vienuolynus ar brolyjas, o vėliau tapdavo lyderių seksualinio išnaudojimo aukomis – prievartaujamos, verčiamos gimdyti, laikomos izoliacijoje. Toks elgesys visiškai kertasi su krikščioniškos skaistybės idėja, kuri remiasi laisve, pagarba ir pašaukimu. Vietoj Dievo artumo šios moterys patirdavo fizinį ir dvasinį smurtą, o jų skaistumo pažadas būdavo panaudotas prieš jas pačias.
Todėl svarbu atskirti tikrą pašaukimą nuo galimų struktūrinių piktnaudžiavimų. Skaistybė, kai ji laisva ir sąmoninga, yra šventa. Tačiau kai ja manipuliuojama, kai mergaitės verčiamos ją rinktis dėl kitų interesų – tai jau nebe dvasinis kelias, o istorinė žaizda.
Taigi, kalbant apie skaistybę, svarbiausia – ne primestos struktūros, o motyvas. Ar mergelė ėjo savo noru? Ar ji buvo laisva? Ar ją rinkosi kaip dovaną Dievui, o ne kaip visuomenės reikalavimą? Ambraziejus rašė: „Dievas ieško ne garbės, bet širdies.“ Jei moteris skaistybę renkasi iš meilės, tai yra galingas veiksmas, kuris niekaip negali būti pavergimo ženklas.
Bet jeigu skaistumas virsta tik ideologija, kuri leidžia institucijoms izoliuoti moterį nuo pasaulio – tai jau nebe evangelinis pasirinkimas. Tai iškraipymas. Evangelijoje skaistumas niekada nėra prievartinis. Jis visada laisvas.
Šiandien ši tema vėl tampa aktuali. Kai kurios moterys renkasi skaistybę iš dvasinio troškimo – ne dėl kontrolės, o dėl meilės. Tačiau būtina saugoti šią laisvę nuo romantizuoto spaudimo. Skaistybė nėra nei statusas, nei privalumas, nei trūkumas. Ji – kelias. Ir kaip kiekvienas kelias, jis turi būti laisvai pasirinktas.
Tik tada jis virsta šviesa.