Šie Jėzaus žodžiai – „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9,12–13) – atveria vieną svarbiausių krikščioniškos teologijos ir dvasinės antropologijos principų: Dievo meilė nesiremia nuopelnais, bet poreikiu. Tai reiškia, kad Dievas ieško ne tobulybės, bet atviros širdies, kuri pripažįsta savo žaizdas.
Tai filosofija, kuri apverčia pasaulio logiką. Dažniausiai gyvenime trokštame būti „teisieji“, „sveiki“, „nepriekaištingi“. Tačiau Evangelijoje būtent tie, kurie save laiko tobulais, tampa dvasiniais kurčiais, nes jiems Dievas – ne reikalingas. Jie viską jau žino, viską turi. O štai nusidėjėlis – tai ne tik moralinis kaltininkas, bet pirmiausia žmogus, kuris žino, kad jam skauda, kad jis pavargęs, kad jo vidus nerimsta.
Jėzus ateina ne pas idealus, bet pas realų žmogų. Ir ieško ne to, kuris be priekaištų, bet to, kuris trokšta būti pakeltas. Tai ne žeminimas, o išaukštinimas – parodyti, kad Dievui rūpi net ir pats paskutinis, net ir tas, kurį kiti nurašo.
Ką reiškia, kad Dievas ieško nusidėjėlių?
– Tai reiškia, kad Dievas nėra pasyvus, Jis ne laukia, kol būsime verti Jo meilės. Jis išeina ieškoti kaip gerasis ganytojas, palikęs 99 avis, kad rastų vieną paklydusią.
– Tai reiškia, kad nuodėmė nėra pabaiga, bet pradžia – jei tik žmogus leidžiasi būti surastas.
– Tai reiškia, kad meilė Dievui neprasideda nuo dorybės, o nuo pripažinimo, kad man reikia gydytojo.
Ši logika giliai įsišaknijusi ir Kristaus palyginimuose – paklydęs sūnus, atleistas muitininkas, atstatyta svetimautojos orumo istorija. Visi jie turi bendrą bruožą – jie atpažįsta savo sužeistumą, ir būtent tai tampa vieta, kurioje pasirodo Dievo šviesa.
Krikščionybėje šventumas neatskiriamas nuo nuolankumo, nuo tiesos apie save. Ne tam, kad save smerktume, bet kad leistume Dievui veikti mūsų silpnume. Kaip sako šv. Paulius:
„Kai esu silpnas – tada esu stiprus.“ (2 Kor 12,10)
Dievo filosofija – tai meilės logika, kurioje nėra nereikalingų žmonių, ir kiekvienas nuopuolis gali virsti pradžia grįžti į Tėvo namus. Tai Dievas, kuris nepateisina nuodėmės, bet niekada nenustoja ieškojęs nusidėjėlio – kaip mylintis gydytojas ligonio, ne tam, kad nuteistų, bet kad išgydytų.