Meilės misijonierių ordino įkūrėja Motina Teresė (tikrasis vardas – Agnesë Gonxhe Bojaxhiu) gimė 1910 m. Skopjėje (dabar Šiaurės Makedonija) ir tapo vienu ryškiausių XX a. krikščioniškos meilės liudytojų. Būdama vos 18-os, ji įstojo į Loreto seserų vienuoliją Airijoje, o vėliau buvo išsiųsta į Indiją, kur dirbo mokytoja mergaičių mokykloje Kalkutoje. Tačiau jos gyvenimo kelias netikėtai pasuko kita kryptimi.
1946 m. traukinyje iš Kalkutos į Darjeelingą, Motina Teresė patyrė vadinamąjį „pašaukimo pašaukime“ momentą – giliai širdyje pajuto, kad Dievas kviečia ją palikti vienuolyną ir gyventi tarp vargšų, jiems tarnauti kaip pati neturtingiausia iš neturtingųjų.
Po ilgų metų maldos, dvasinių kovų ir leidimo laukimo, 1950 m. ji įkūrė Meilės misijonierių kongregaciją (angl. Missionaries of Charity), kurios misija – „tarnauti pačių vargingiausiųjų tarpe tiems, kurių niekas nemyli, niekas nenori, niekas nežiūri, niekas nepasigenda“.
Motinos Teresės ordinas veikė ne iš institucinių pastatų, o gatvėse, lūšnynuose, paliegėlių ligoninėse, rankomis liesdamas tai, nuo ko pasaulis nusisuka – purvą, kančią, mirtį. Jai neturtingiausias žmogus buvo Kristus perkūnytas vargše, todėl kiekviena žaizda – tai galimybė paliesti Dievą.
„Didžiausias skurdas – būti nereikalingam, nepageidaujamam ir niekieno nemylimam.“ – sakė ji.
„Ne kiek duodame, bet kiek meilės įdėjome į tai, ką davėme.“
Motinos Teresės veikla greitai peržengė Indijos ribas. Jos kongregacija išsiplėtė po visą pasaulį – nuo Niujorko iki Etiopijos, nuo Libano karo ligoninių iki AIDS sergančiųjų slaugos namų.
Už savo darbą Motina Teresė pelnė Nobelio taikos premiją 1979 m., bet visada kartojo: „Aš esu tik mažas pieštukas Dievo rankose.“
Nors jos gyvenimas buvo kupinas iššūkių, ji drąsiai liudijo Kristų – ne pamokslais, o rankomis, kurios maitina, valo, apkabina. Ji mirė 1997 m. rugsėjo 5 d., o 2016 m. paskelbta šventąja.
Motina Teresė įkūnijo tai, ką reiškia būti gyva Duona kitiems. Ji parodė, kad šventumas nėra toli, jis – ten, kur kasdien plauni kieno nors pėdas, kaip Jėzus, ir kartoji ne žodžiais, bet gyvenimu: „Aš myliu.“
„Jei negali pamaitinti šimto žmonių – pamaitink vieną.“
„Svarbu ne tai, kiek darome, bet kiek meilės įdedame į tai, ką darome.“
„Šventumas – nėra privilegija. Tai – pareiga.“