Duonos laužymas – tai gilus ir daugiasluoksnis veiksmas, kurį Kristus atliko ne tik rankomis, bet visa savo būtimi. Apaštalas Paulius rašo:
„Vienas duonos kepalas, ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės ta viena duona.“ (1 Kor 10,17)
Šioje vienoje eilutėje telpa ir mistika, ir bendrystė, ir auka. Kai Jėzus laužė duoną, Jis laužė save, kad visi, neturintys nieko, galėtų turėti dalyvavimą Jo gyvybėje. Tai nėra tik gestas – tai įsikūnijusios meilės ženklas: kaip duona duodama, kad išgyventų kiti, taip ir Jėzus save atiduoda už visus.
Kristus tampa vargšų Duona ne tik todėl, kad Jis pats gyveno neturtingai. Jis yra vargšų Duona, nes Jis atiduoda save visada tiems, kurie neturi – vilties, ramybės, tiesos, meilės. Tie, kurie alksta daugiau nei kūnas – alksta prasmės, atleidimo, gailestingumo – randa Kristų kaip Duoną, kuri maitina ne tik kūną, bet ir širdį.
Jėzaus duonos laužymas yra nesavanaudiško gyvenimo metafora: būti duona reiškia būti laužomam, dalijamam, panaudojamam dėl kitų, be pretenzijų, be skundų. Ir vis dėlto – tai aukščiausia meilės forma. Toks Kristus yra Eucharistijoje – ne sau, o mums.
Jis nesako: „Imkite ir žiūrėkite į mane.“ Jis sako:
„Imkite ir valgykite.“ (Mt 26,26)
Tai meilė, kuri nori būti priimta, ne tik matoma. Meilė, kuri pati save išdalina, kad žmogus, net pačiam gyvenimo dugne, galėtų vėl pakilti – nes valgė iš rankų To, kuris niekada neatsisako būti Duona silpniausiems.
Kristus – tai Duona, laužoma kiekvienam, ypač tiems, kurie nieko neturi. Ir kiekvienas, kuris dalijasi Jo Duona, kviečiamas būti Duona kitiems – kaip Jis buvo mums.