Evangelinis neturtas – tai ne tik krikščioniškas gyvenimo būdo pasirinkimas, bet giliai dvasinis kelias, vedantis į laisvę, pasitikėjimą ir tarnystę. Jėzaus kvietimas atsisakyti turto nėra tik išorinis įstatymas – tai kvietimas gyventi širdimi, kuri nebijo neturėti, nes pasitiki tuo, kuris viską duoda. Evangelinis neturtas nėra vien skurdas ar apribojimas – tai dosnios, nuo pasaulio laisvos sielos ženklas. Jo esmė – ne kiek atsisakai, o kaip pasitiki Dievu ir ką darai dėl kitų.
Ši evangelinė laikysena turi tris persidengiančias, bet skirtingas dimensijas: ekonominę, dvasinę ir tarnavimo. Kiekviena jų atskleidžia vis kitą šviesą to paties kvietimo: „Sek paskui mane“.
Ekonominė dimensija kalba apie išorinį atsisakymą. Jėzus sako: „Parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje.“ (Lk 18, 22) Tai nėra tik drąsus poelgis, tai – kvietimas keisti vertybių sistemą. Kai žmogus atsisako pertekliaus ne dėl ideologijos, bet dėl meilės, jis tampa laisvas. Ne todėl, kad visko atsisakė, bet todėl, kad jo turtas – jau ne piniguose, o santykyje su Dievu ir artimu. Tai radikalus pasitikėjimas Apvaizda – gyventi be perteklinio saugumo jausmo, kad būtum laisvas dalintis su stokojančiais.
Dvasinė dimensija – tai širdies neturtas. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3) Ši laikysena reiškia, kad žmogus nebepasitiki savimi kaip visagaliu. Jis pripažįsta, kad viskas – malonė. Net jei turi daug, dvasinis vargdienis niekuomet neprisiriša prie to, ką turi. Jis žino, kad yra tik svečias šioje žemėje, o viskas – laikina. Tai ne susiskurdinimas, o nuolanki priklausomybė nuo Dievo, kuri atveria žmogų tikrajai laisvei ir džiaugsmui. Dvasinis neturtas – tai vidinė tyla, kurioje Dievas tampa vieninteliu lobiu.
Tarnavimo dimensija – tai neturtas, kuris dalijasi. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite.“ (Mt 10, 8) Čia neturtas virsta dosnumu. Ne užtenka tik neimti – reikia ir duoti. Evangelinis neturtas nesibaigia tuščiomis kišenėmis – jis tęsiasi ištiestomis rankomis. Tai neatsiejama nuo meilės artimui. Tik tas, kuris jaučia, kad viskas, ką turi, yra dovanota, gali su džiaugsmu dovanoti kitam – laiką, dėmesį, maistą, maldą, buvimą. Tarnaujantis žmogus nesiekia atlygio – jo džiaugsmas kyla iš to, kad meilė ne suskaičiuojama, o dalijama.
Evangelinis neturtas yra kaip trylikos akordų muzika: jis reikalauja vidinio pasirengimo, širdies nuolankumo ir gyvenimo perkeitimo. Tai kvietimas kiekvienam, ne tik vienuoliui ar kunigui. Nes ir šeimoje, ir darbe, ir kasdienybėje mes galime būti žmonės, kurie pasitiki, kad mažiau reiškia daugiau, kad tyliau reiškia giliau, kad duoti yra daugiau nei turėti.
Evangelinis neturtas – tai ne praradimas, o atradimas. Jis moko mus, kad tikra laimė kyla ne iš to, ką sukaupiame, bet iš to, kuo gyvename ir ką duodame. Tai Dievo logika, kuri visada atrodo keista pasauliui – bet pažįstama tiems, kurie seka Kristumi.