Tarnavimo dimensija evangeliniame neturte yra pati veikliausia – ji išreiškia, kad tikras neturtas neapsiriboja tuo, ko atsisakai, bet išsiskleidžia tuo, ką duodi. Jėzus mokiniams sako: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite.“ (Mt 10, 8) Tai vienas iš ryškiausių Evangelijos principų – gyventi ne sau, o kitiems, iš malonės, be sąlygų, be atlygio.
Ši citata gimė siuntimo kontekste: kai Jėzus siunčia mokinius gydyti, valyti, atgaivinti. Jis ne tik duoda jiems galią, bet primena – viskas, ką jie turi, yra dovana, ne nuosavybė. Todėl ta dovana negali būti laikoma sau ar paversta pelno šaltiniu. Tik tas, kuris jaučiasi gavęs, sugeba ir duoti – o neturtas padeda tai atpažinti.
Tarnavimo neturtas reiškia, kad žmogus neskaičiuoja, kiek atidavė, nes suvokia, jog pats buvo apdovanotas nesuskaičiuojamai. Tai kvietimas liudyti ne teorinę meilę, o konkrečią pagalbą, rūpestį, laiką, švelnumą. Ir tai – ne poelgis kartą gyvenime, bet gyvenimo būdas: gyventi kaip tas, kuris neturi nieko, bet dalijasi viskuo.
Ši dimensija yra priešingybė dvasinei savinaudai ar religiniam patogumui. Ji kviečia į išeitį iš savęs – į kito vargą, ašarą, alkį, vienatvę. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad tai – Evangeline meile gyvenančio žmogaus džiaugsmas. Ir šis neturtas – dosnumas – nebūtinai matuojamas pinigais. Kartais brangiausia, ką galime dovanoti, tai dėmesys, atjauta, buvimas šalia.
Kai Jėzus sako: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“, Jis ne tik nurodo moralinį principą. Jis primena, kad gyvenimas pats yra dovana. Ir tik tada, kai ją dalijame, suprantame, koks jis iš tiesų turtingas.