Ekonominė dimensija evangeliniame neturte – tai ne tik išorinis veiksmas, bet širdies apsisprendimas. Jėzus kviečia ne šiaip atsisakyti daiktų, o perkelti pasitikėjimą iš turto – į Dievą. Kai Jis sako: „Parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje“ (Lk 18, 22), tai nėra vien simbolinis raginimas. Tai konkretus kvietimas išsilaisvinti iš prisirišimo prie turto, kuris dažnai užtemdo žmogaus širdį.
Evangelijoje šie žodžiai ištariami jaunuoliui, kuris laikėsi Įstatymo, bet Jėzus įžvelgė jo vidinį stabą – turtą. Tai, kas išoriškai atrodo gerai, gali tapti kliūtimi vidinei laisvei. Jėzus nesmerkia, bet kviečia giliau – ne tiesiog „būk geras“, o „būk laisvas“.
Ši ekonominė neturto dimensija yra daugiau nei atsisakymas – tai paskirstymas, dosnumas, dalinimasis. Evangelinis neturtas ne tik tuština, bet praturtina kitus. Vargšai tampa tarsi Dievo paštininkai – jie perduoda mums galimybę augti meilėje.
Kai žmogus atsisako pertekliaus, ne todėl, kad jam liepta, o todėl, kad jis atrado daugiau nei turtas gali pasiūlyti, tada atsiveria naujas pasaulis – ne grėsmingas skurdas, bet turtas danguje. Ir tai nėra kažkas vien pomirtinio. Dangaus turtas prasideda jau čia – kai širdis atlaisvėja nuo godumo, kai rankos išsitiesia ne saugoti, bet duoti, kai akys mato vargšą ne kaip problemą, o kaip galimybę mylėti.
Ekonominė evangelinio neturto dimensija – tai sąmoningas laisvės kelias, kuriame žmogus renkasi gyventi ne nuo pinigų, o nuo Dievo malonės, nuo bendrystės, nuo meilės, kuri neparduodama, bet visada dovanojama.