Ar Bažnyčia nori, kad žmonės jai suneštų savo turtus? Šis klausimas kartais keliamas su nerimu, kartais su ironija, o kartais – iš nuoskaudos. Bet jis visada išreiškia gilesnį nerimą: ar institucija, skelbianti neturtą, pati juo gyvena?
Evangelinis neturtas nėra tik skurdas ar turtų atsisakymas – jis apima tris esmines kryptis, kurias išryškina pati Evangelija.
1. Ekonominė dimensija – kai žmogus atsisako pertekliaus ne dėl idealizmo, o dėl Dievo:
„Parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje.“ (Lk 18, 22)
Kvietimas nėra tik žodis turtingam jaunuoliui. Jis – visų laikų krikščionims. Tikras neturtas kyla iš suvokimo, kad materialūs dalykai mus apriboja, o ne išlaisvina, jei jų nesuvaldome. Bažnyčia, jei ji kviečia aukoti, pirmiausia turi parodyti, kad pati nėra turtų vergė.
2. Dvasinė dimensija – kai neturtas pasiekia širdį, ne tik kišenę:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3)
Vargdienio dvasia – tai ne menkavertiškumas, o visiškas pasitikėjimas Dievu. Kai žmogus žino, kad be Jo jis nieko neturi, tuomet neturtas tampa ne nuostoliu, o laisve. Tokia laisvė yra ir Bažnyčios kvietimas: ne surinkti turtus, bet būti vieta, kur žmogus išmoksta gyventi be godumo, be baimės prarasti.
3. Tarnavimo dimensija – kai neturtas reiškia ne tik atsisakymą, bet ir dosnumą:
„Dovanai gavote, dovanai ir duokite.“ (Mt 10, 8)
Tai verčia atsiminti, kad Evangelija nėra prekė, o malonė. Bažnyčia negali jos pardavinėti. Ji kviečiama duoti – žodį, pagalbą, laiką, maldą – taip, kaip gavo: be atlygio. Kai bendruomenė gyvena Evangelijos dovanos logikoje, žmonės natūraliai nori duoti atgal – nes tai santykis, ne mainai.
Šios trys dimensijos – ekonominė, dvasinė ir tarnavimo – yra kaip vienas kelias, trys jo atkarpos. Jomis kviečiama eiti kiekviena Bažnyčia, kiekvienas vienuolis, kunigas, pasaulietis. Kai neturtas tampa vidine nuostata, o ne dekoratyviu šūkiu, tada išnyksta ir klausimas, ar Bažnyčia „nori turtų“. Nes tada ji pati tampa ženklu, kad tikrasis turtas – danguje, o ne saugyklose, seifuose ar tituluose.
Jeigu Bažnyčia nori tikinčiųjų dovanų, ji turi pati būti dovana pasauliui. Tada net ir auksinis taurėn supiltas vynas netaps prabanga – o paskutinės vakarienės atminimu. Ir žmonės suneš ne tai, ką praranda – o tai, kuo tiki.