„Žinokite, kad kas sugrąžina nusidėjėlį iš jo klystkelio, tas išgelbės jo sielą nuo mirties ir pridengs daugybę nuodėmių.“ (Jok 5,20) – tai žodžiai, kurie iš pirmo žvilgsnio skamba drąsiai, net didingai. Bet už jų slypi labai jautrus, gyvas ir atsakingas kvietimas – būti ne teisėju, bet broliu, ne smerkiančiu, bet vedančiu atgal į šviesą.
Sugrąžinti kitą žmogų iš nuodėmės – tai nėra jėgos aktas ar moralinis ultimatumų sąrašas. Tai dvasinis palydėjimas, kupinas kantrybės, supratimo ir asmeninės aukos. Tai veiksmas, kuris turi būti daromas ne iš viršaus žiūrint, bet iš šono žengiant kartu.
Pirmas žingsnis – pažinti žmogų. Ne jo nuodėmę, ne jo reputaciją, bet jį patį – jo skausmą, jo sužeistumą, jo išklydimo priežastis. Dažnai žmogus nusuka nuo tiesos ne todėl, kad nekenčia Dievo, bet todėl, kad neberanda Jo tarp savo nuoskaudų, baimių, vienatvės. Sugrąžinti tokį žmogų – tai reiškia nešti šviesą į jo vidinį rūką, kantriai, be jėgos, be priekaištų.
Antras žingsnis – liudyti. Ne moralizuoti, o būti gyvu įrodymu, kad Dievas gydo. Savo gyvenimu, savo taika, savo ištikimybe parodyti, kad tikėjimas nėra spaudimas, o laisvė, kuri veda į vidinę ramybę. Kartais vien tavo buvimas šalia žmogaus, kuris paklydo, jau yra pradžia kelio atgal.
Trečias žingsnis – maldos ginklas. Sugrąžinimas neprasideda nuo žodžių, o nuo širdies kelionės kartu. Kai meldiesi už žmogų, kai šauki Dievo malonės ne jam pakeisti, bet jam atrasti save Dievo akyse – tu jau darai didžiulį dvasinį darbą. Maldos ugnis dažnai įžiebia širdį, kuri atrodė sustingusi.
Ketvirta – nesitikėk greitų rezultatų. Evangelijoje pats Dievas kalba apie sėjėją – ne visos sėklos iškart duoda vaisių. Vienos dyksta po metų, kitos po dešimtmečio. Tikėjimo darbas – kaip žemdirbio – reikia kantrybės, nes siela nepriklauso nuo mūsų tempo. Net jei ne tu pamatysi rezultatą, svarbu, kad tu sėjai ne kartėlį, o švelnumą.
Penkta – mylėk, net jei jis tavęs neklauso. Meilė yra paskutinė linija, kurios velnias negali peržengti. Jei žmogus nejaučia meilės, jis nejaučia ir Dievo. Kartais ne žodžiai, o širdis šaukia labiausiai. Kartais tik tada, kai visi kiti nusisuko, tavo buvimas šalia tampa gyvu įrodymu, kad Dievas dar nepasitraukė.
Galiausiai – pasilik tikroje vilties dvasioje. Jokūbo laiško pažadas yra aiškus: kas sugrąžina kitą, tas pridengia daugybę nuodėmių. Bet Dievas niekada nekviečia į šią misiją vieno – tu esi tik tarpininkas, o tikrasis Gelbėtojas – Kristus. Leisk Jėzui kalbėti per tavo gyvenimą, o ne tik per tavo nuomonę.
Nusidėjėlis nėra priešas. Jis – brolis, kuris pasiklydo. Ir galbūt tau šiandien Dievas sako: eik ir būk tiltu, o ne siena. Jei sugrąžinsi nors vieną – pasaulyje bus viena mirtimi mažiau, ir viena šviesa daugiau.