Venera danguje visada buvo paslaptinga – ryškiausia žvaigždė po Saulės ir Mėnulio, pasirodanti arba prieš aušrą, arba vos nusileidus saulei. Šis dangaus kūnas nuo seniausių laikų žadino žmonių vaizduotę, skatino mitus, religinius simbolius, astronominius tyrinėjimus. Tačiau kas iš tiesų slypi už šio spindesio – meilė ar puolęs šviesos angelas?
Senovės romėnai Venerą tapatino su meilės ir grožio deive Venus, o graikai ją vadino Afrodite. Tai buvo dievybė, kuriai aukojo jūreiviai, menininkai, įsimylėjėliai. Jos vardu pavadintas ne tik dangaus kūnas, bet ir galybė meno kūrinių, miestų, net augalų. Astrologijoje Venera simbolizuoja romantiką, santykius, malonumus ir estetiką. Atrodo – viskas paprasta: meilės planeta.
Tačiau iš kitos pusės, Venera turi ir daug tamsesnį, mažiau žinomą veidą. Lotynų kalba šią planetą, kai ji matoma prieš aušrą, vadino Lucifer – šviesos nešėju. Pats žodis sudarytas iš lux (šviesa) ir ferre (nešti). Ilgą laiką tai nebuvo nei vardas, nei demonas – tiesiog astronominis pavadinimas. Senovės romėnų poetas Vergilijus savo kūriniuose Venerą vadina Lucifer matutinus, o krikščioniškoji Biblijos Vulgatos versija tą patį žodį vartoja Izaijo pranašystėje.
„Kaip tu nukritai iš dangaus, aušros sūnau, ryto žvaigžde! Tu, kuris griovei tautas, parblokštas esi žemėn!“ – Izaijo 14:12.
Ši eilutė kalba apie Babilono karalių, tačiau ankstyvieji krikščionys, ypač Tertulijonas ir vėliau Origenas, šį tekstą ėmė sieti su nuopuoliu – pirmuoju angelu, kuris maištavo prieš Dievą. Taip Luciferis tapo velnio vardu, nors Biblijoje jis toks niekada tiesiogiai nepavadintas. Ironiška, kad vienas iš ryškiausių dangaus šviesulių, iš pradžių siejamas su grožiu ir aušra, ilgainiui tapo tamsos simboliu.
Astronomiškai Venera taip pat apgaulinga. Iš tolo – šviesi, žavi, net romantiška. Bet iš arti – pragariška: jos paviršiuje apie 460 °C temperatūra, šimtą kartų tankesnė už Žemės atmosfera, pilna sieros rūgšties debesų, o spaudimas toks, kad sutraiškytų bet kokį žmogaus kūną akimirksniu. Kai 1970 m. Sovietų Sąjunga pasiuntė pirmuosius zondus „Venera 7“ ir „Venera 9“, jie vos kelias minutes išgyveno paviršiuje, kol tiesiog išsilydė. Tarsi planetos vardas tyčiotųsi – gražus vardas, bet viduje slypi pragaras.
Kai kurie teologai Venerą mato kaip simbolį, kad grožis ir šviesa ne visada reiškia gėrį. Apaštalas Paulius antrajame laiške korintiečiams rašė: „Ir nenuostabu! Juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu“ (2 Kor 11:14). Ši mintis atspindi ir planetos dvilypumą – išorinis spindesys gali klaidinti.
Venera – tai ne tik meilės planeta. Ji labiau primena veidrodį: žvelgi į ją ir matai tai, ką nori matyti. Vieniems – grožis, jausmai, romantiška mistika. Kitiems – puikybė, nuopuolis, šviesos apgavystė. Galbūt tai ir yra jos galia – būti abiem vienu metu. Spindėti kaip pažadas ir kartu įspėjimas.
Kaip parašė Blaise’as Pascalis: „Žmogus nėra nei angelas, nei gyvulys. Tačiau nelaimė, kad kas nori tapti angelu, tas virsta žvėrimi.“ Galbūt Venera – ryto žvaigždė – būtent apie tai ir primena.
Veneros dvilypumas pastebimas ir senųjų civilizacijų astronomijoje. Senovės babiloniečiai ją vadino Ishtar – meilės, vaisingumo ir karo deivės vardu. Ji ne tik globojo malonumą ir aistrą, bet tuo pačiu buvo keršto, kraujo ir grėsmės simbolis. Įdomu, kad Venera astronomiškai juda labai savitai – ji sukasi priešinga kryptimi nei dauguma kitų planetų ir jos „metai“ (243 Žemės paros) ilgesni už „parą“ (apie 225 Žemės dienas). Net jos judėjimas atrodo kaip išimtis, tarsi pati planeta prieštarautų visatos taisyklėms – tai savotiška kosminė atskalūnė.
Kai kurios šiuolaikinės okultinės ar ezoterinės kryptys taip pat sieja Venerą su Liuciferio archetipu – kaip neblogio, bet maišto, pažinimo ir šviesos ieškojimo simbolį. Pasak jų, „Liuciferis“ – tai vidinis troškimas pažinti, peržengti ribas, rizikuoti dėl žinojimo, kaip kadaise suviliojo Ievą ne obuoliu, bet pažadu tapti kaip Dievas – pažįstančiu gėrį ir blogį. Venera čia – ne moralinė etiketė, bet kelio ženklas: norėsi pažinti meilę – susidursi ir su skausmu.
Venera neišsprendžia šviesos ir tamsos konflikto – ji jį įkūnija. Tai planeta, kuri spindi tada, kai viskas dar miega, bet ir ištirpdo viską, kas per arti prisiartina. Meilė, puikybė, troškimas, nuopuolis, pažadas ir bausmė – viskas viename dangaus taške. Kuo ilgiau žiūri į tą ryto žvaigždę, tuo sunkiau nuspręsti: ar ji kviečia į aukštybes, ar įspėja, kad kelią ten lydi griūtis.
Įdomu, kad majų civilizacijoje Venera buvo laikoma ne tik dangaus, bet ir karo ženklu. Kai ji pasirodydavo kaip ryto žvaigždė, majai pradėdavo karinius žygius, aukodavo žmones ir net keisdavo kalendoriaus tvarką. Jie stebėjo jos judėjimą su neįtikėtinu tikslumu – net tiksliau nei europiečiai tuo metu. Veneros ciklai buvo užrašyti garsiajame Dresdeno kodekse, kuris išliko iki mūsų dienų. Jų akyse tai buvo ne švelni deivė, o dangaus karė – kartais nešanti atgimimą, o kartais mirtį. Toks požiūris išryškina, kiek skirtingų prasmių gali įgyti vienas šviesulys – priklausomai nuo kultūros, patirties ir tikėjimo. Gal ir mūsų požiūris į meilę panašus: vieniems tai malonė, kitiems – mūšio laukas.