Tai klausimas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo apie klausymąsi, bet iš tiesų jis apie daug daugiau. Apie jautrumą. Apie gebėjimą būti su kitu žmogumi ne tik žodžiais, bet ir tylomis. Apie tikrą ryšį.
Klausytis – tai ne tik išgirsti kalbą. Tikras klausymasis yra meno forma. O viena svarbiausių jos dalių – gebėjimas išgirsti tai, kas nebuvo pasakyta. Kai žmogus kalba apie orą, bet jo akys šaukia pagalbos. Kai jis šypsosi, bet balse slypi nuovargis. Kai pasako „viskas gerai“, bet rankos dreba. Tokiais atvejais vien žodžių neužtenka.
Yra žmonių, kurie kalba labai daug, bet nieko iš tiesų nepasako. Ir yra kitų, kurie pasako vos vieną sakinį, bet jų tyla sveria daug daugiau nei visi iškalbingiausi tekstai. Klausymas tuomet tampa tarsi širdies darbo įrankiu – turi išmokti skaityti tarp eilučių, jausti pauzes, įsiklausyti į balso lūžį, į žvilgsnį, kuris nusuka akis.
Tą patį galima pasakyti ir apie santykį su Dievu. Dažnai mes laukiame, kad Dievas prabiltų aiškiai, garsiai, kaip balsas iš dangaus. Bet dažniausiai Jis kalba tyliai. Per nutylėjimus. Per ilgesį, kuris atsiranda be priežasties. Per mintį, kuri įkrenta į širdį be žodžių. Ir jei esi pripratęs girdėti tik garsiai – gali praleisti tai, kas svarbiausia.
Išgirsti tai, kas nutylėta – reiškia būti atviram. Ne skubėti atsakyti. Ne tuoj pat patarti. O pasilikti su tuo, ką žmogus dar neišdrįso pasakyti. Kartais būtent tada, kai nieko nesakai, esi labiausiai šalia.
Mokytis girdėti tylą – tai mokytis buvimo. Su kitu. Su savimi. Su Dievu.
Ir jei nors kartą gyvenime buvai išgirstas taip, kad tau nereikėjo nieko aiškinti – tu žinai, kaip tai gydo. Kaip tokie tylūs momentai tampa šventi. Nes juose skamba ne garsas, o tiesa.