Tai klausimas, kuris vis dažniau kyla ne tik tarp kritikų, bet ir tarp pačių tikinčiųjų. Vieni sako – religija tik nurodinėja, ką galima, ko negalima, su kuo miegoti, ką galvoti, ką daryti. Kiti – kad būtent tikėjime pirmą kartą pajuto laisvę būti savimi. Kur tiesa?
Pirmiausia reikia pripažinti: taip, religija nustato ribas. Ir dažnai labai aiškias. Ji kalba apie nuodėmę, apie pareigas, apie gėrį ir blogį. Ji sako, kad ne viskas leidžiama, ne viskas „mano reikalas“. Ir šiuolaikiniam žmogui, kuris nuo mažens mokomas, kad laisvė reiškia „galiu daryti ką noriu“, tai skamba kaip suvaržymas. Kaip kišimasis į vidų.
Bet čia verta sustoti. Ar tikrai laisvė yra tik galimybė rinktis bet ką, bet kada, be jokių pasekmių? Ar tikra laisvė – tai pasirinkimas be ribų? Nes jei taip, tuomet ir narkotikai, ir smurtas, ir išdavystė turėtų būti laisvės išraiška. Bet ar tai veda į pilnatvę? Ar tai išlaisvina, ar susaisto?
Tikra laisvė – tai gebėjimas rinktis gėrį. Ne iš baimės. Ne iš spaudimo. O todėl, kad žinai, kas iš tiesų tau ir kitiems gera. Religija čia gali padėti. Ji moko, kad laisvė be atsakomybės – tai ne laisvė, o chaosas. Ir siūlo ne tik draudimus, bet ir kryptį. Vertybių pagrindą, kuris neplaukioja su kiekviena mada.
Bet reikia būti sąžiningiems: religija gali tapti ir spąstais. Ypač tada, kai ji paverčiama kontrole. Kai iš meilės kelio virsta bausmių sistema. Kai Dievas tampa ne gyvas, o naudotas kaip baubas. Tada tikrai – religija ima slopinti asmenybę. Neleidžia klausti, mąstyti, augti. Ir tokią religiją žmogus dažnai palieka – ne todėl, kad nebetiki Dievu, o todėl, kad nebenori būti valdomas.
Taigi viskas priklauso nuo to, kaip religija gyvena žmoguje. Ar ji tampa raktu, kuris atrakina vidinę ramybę, ar spyna, kuri užrakina sąžinę? Ar tikėjimas kviečia būti sąmoningu, gyvu, mylinčiu? Ar tik pildo formą?
Yra žmonių, kurie tik atradę tikėjimą, pirmą kartą išdrįso būti savimi. Nes suprato, kad jų vertė – ne iš to, ką kiti galvoja, o iš to, kad jie yra mylimi Dievo. Ir yra tokių, kuriems religija tapo kalėjimu. Nes buvo pateikta be laisvės, be džiaugsmo, be gyvybės.
Ar religija trukdo, ar skatina asmeninę laisvę? Atsakymas – gali būti abi kryptys. Bet tik tada, kai religija palieka vietos širdžiai, sąžinei ir asmeniškam santykiui su Dievu, – tada ji tikrai išlaisvina. Ne nuo taisyklių. O nuo baimės. O tai – pati brangiausia laisvė.