Šitas klausimas iš pirmo žvilgsnio atrodo teorinis, bet iš tiesų jis labai žmogiškas. Ypač kai stebi žmogų, kuris gyvena tyliai, nuoširdžiai, niekam nekenkia – gal net padeda kitiems, šypsosi, meldžiasi. Ar galima sakyti, kad toks žmogus – nekaltas? Ar egzistuoja žmonės be nuodėmės?
Krikščioniškas mokymas sako gana aiškiai – visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės (Rom 3,23). Kitaip tariant – nėra nė vieno visiškai be dėmės. Net pats geriausias žmogus gyvenime turėjo akimirkų, kai kažką nutylėjo, kai neištiesė rankos, kai pasielgė ne iš meilės. Nuodėmė ne visada yra triukšmingas blogis – kartais tai tiesiog nepasirinktas gėris. Abejingumas. Uždaryta širdis. Pavydas, kurio niekas nemato.
Tačiau ar tai reiškia, kad visi mes esame blogi? Tikrai ne. Tai reiškia, kad visi esame trapūs. Pažeidžiami. Žmonės. Ir kaip tik todėl mums visiems reikia atleidimo, gailestingumo, Dievo malonės.
Vienintelė, kurią Bažnyčia laiko visiškai be nuodėmės – tai Marija, Jėzaus motina. Bet ir jos tyrumas nebuvo iš jos pačios, o iš Dievo malonės. Visi kiti – net patys didžiausi šventieji – ėjo per klystkelius. Ne šventi iš prigimties, o iš Dievo priartinimo. Ir savo šventumu jie ne gyrėsi, o stebėjosi. Nes žinojo – kiekviena jų jėga buvo iš Jo.
O kas tada su mažais vaikais? Jie juk nekalti, ar ne? Taip, jų nuodėmės nėra sąmoningos. Jie dar nesupranta, ką daro, jų širdys švarios. Bet jie vis tiek paveldėję tą žmogišką silpnumą. Jie turi potencialą tiek daryti gera, tiek bloga. Ir būtent todėl tikėjime sakoma, kad nuo pat pradžių žmogui reikia Dievo – ne dėl to, kad jis „blogas“, o dėl to, kad jis – ribotas. Nepajėgus būti šviesa be Šviesos.
Bet ši žinia – ne slegianti. Ji išlaisvinanti. Nes kai supranti, kad visi klysta – tada ir savo klaidas gali matyti ne kaip gėdą, o kaip kvietimą augti. Tada lengviau atleisti sau. Ir kitiems.
Ar būna žmonių be nuodėmės? Ne. Bet būna žmonių, kurie nori būti geri. Kurie stengiasi. Kurie krenta ir keliasi. Kurie nededa kaukių, bet eina su tuo, ką turi – ir Dievas tai mato. Ir myli ne tobulus, o tikrus.
O kartais būtent tas, kuris galvoja, kad yra „blogas“, Dievui yra arčiausiai. Nes jo širdyje dar yra troškimas. O Dievas – visada pradeda nuo troškimo.