Tai vienas sunkiausių klausimų, kurį žmogus gali užduoti. Ir dažniausiai jis kyla ne iš filosofinių pamąstymų, o iš skaudžios patirties. Kai serga vaikas. Kai žūsta nekaltas žmogus. Kai geri žmonės praranda viską, o tie, kurie elgiasi neteisingai – gyvena patogiai. Tada širdis sušnabžda: Kodėl? Kur Tu, Dieve? Kodėl leidai tai?
Jei Dievas geras ir visagalis, kodėl neišgelbsti? Kodėl nestabdo? Tai nėra lengvas klausimas. Ir jis neturi greito atsakymo. Jėzus pats kentėjo. Ir tai svarbu. Dievas pasirinko ne stebėti žmogaus kančią iš toli, bet ją išgyventi iš vidaus. Būtent tai skiria krikščionybę nuo daugelio kitų religijų – mes tikime ne tik Dievu, kuris valdo, bet ir Dievu, kuris verkia. Kuris krenta ant žemės Getsemanėje ir prašo: „Jei įmanoma – tegu šis taurė praeina…“
Bet taurė nepraėjo. Ir Jis ją išgėrė. Iki galo. Kodėl? Ne todėl, kad kentėjimas būtų geras. Ne todėl, kad Dievui patiktų skausmas. O todėl, kad tik per patį skausmo centrą galima pereiti į tikrą prisikėlimą.
Kančia nėra Dievo planas. Ji – pasaulio sužeistumas. Žmonių laisvės pasekmė. Nuodėmės, neteisybės, mūsų pačių sprendimų padarinys. Ir vis dėlto – Dievas net iš šito sugeba ištraukti kažką, kas gydo. Ne greitai. Ne pigiai. Bet tikrai.
O kaip su tais, kurie tikrai nekalti? Kūdikiai. Neturintys galimybės pasirinkti. Šitie atvejai skaudžiausi. Ir čia nebeužtenka teologijos. Čia reikia tylos. Ir tikėjimo, kad Dievas, kuris mus sukūrė, kuris pats tapo kūdikiu, niekada neužmiršta nė vienos sielos. Kad Jo meilė – ne mūsų teismas. Ir kad po šito gyvenimo yra kažkas daugiau. Kur viskas bus išskaidrinta. Kur niekas neliks pamirštas. Kur kiekviena ašara bus surinkta.
Dievas nepaaiškina visko. Bet Jis eina kartu. Ir dažnai būtent per kentėjimą mes tampame jautresni, tikresni, giliau gyvenantys. Tai nereiškia, kad kentėjimas geras. Tai reiškia, kad net tada, kai visas pasaulis griūna – Dievas vis dar šalia. Ne kaip tas, kuris sako „taip turėjo būti“, bet kaip tas, kuris laiko už rankos ir kartais vienintelis tyliai verkia kartu.
Ar Jis leidžia kentėti nekaltiems? Taip. Nes pasaulis nėra tobula sistema. Bet ar Jis apleidžia? Ne. Niekada. Ir tai – vienintelė viltis, kuri lieka, kai visos kitos krenta.